Paskaita „XX a. meno stiliai ir knygos menas“
Paskaita „XX a. meno stiliai ir knygos menas“
Knygos estetiką lemia specifiniai šios srities kūrybos principai ir technologiniai aspektai, tačiau visais laikais knygos meną veikė vyraujančios laikmečio meno tendencijos. Kartu su dailėtyrininke, knygotyrininke dr. Danute Zoviene kviečiame pažinti XX a. Vakarų Europos spausdintinės knygos ir svarbiausių šio amžiaus meno stilių sąveiką bei palyginsime, kaip šie procesai veikė Lietuvos knygos meno raidą. Nuo „Art Nouveau“ bei „art deco“ stilių iki futurizmo ir postmodernizmo. Kokią įtaką knygos menui turėjo XX a. meniniai judėjimai ir stiliai. Kurie meno stiliai knygos mene paliko ženklesnių pėdsakų, o kurie buvo tik trumpi eksperimentai.
Jadvyga Juškytė ir jos rankraštinis palikimas
Jadvyga Juškytė ir jos rankraštinis palikimas
Jadvyga Juškytė – savamokslė pedagogė, visuomenininkė, spaudos bendradarbė ir platintoja, artimai bendravusi su pagrindiniais tautinio atgimimo veikėjais, dirbusi tuos pačius tautos išlikimo darbus, šiandien nepelnytai užmiršta. Kas buvo toji Juškytė, koks jos vaidmuo tautiniame atgimime, kokie veiklos ir darbų atspindžiai saugomi Vrublevskių bibliotekoje? Vyresnioji bibliografė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė garso įraše atskleidžia neįprastą atvejį: moters bajorės apsisprendimą dalyvauti tautiniame atgimime, tautos ir valstybės gyvenime, kartu parodyti jos nuveiktų darbų reikšmę.
Daugiau straipsnyje: Paškevičiūtė-Kundrotienė, Eglė. Jadvygos Juškytės rankraštinis palikimas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2020, t. 9, p. 83–106.
Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Jolantos Onos Vitkutės mintys
Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Jolantos Onos Vitkutės mintys
1. Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Kuri paliečia širdį. Kurią ilgai prisimenu. Kurios kalba yra skani. Kuri suteikia žinių. Ir dar begalybė dalykų telpa vertingos knygos puslapiuose.
2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Nerekomenduočiau. Juk bibliotekos darbuotojai patys seka visas knygų naujienas ir tendencijas. Tad pati jų klausinėčiau patarimų.
3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Taip, esu keletą kartų pasinaudojus. Pavyzdžiui, kai krausčiausi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą. Dėžės, pilnos knygų, pasitarnavo kaip „išmintingi“ foteliukai net keletą savaičių.
4. Ar elektroninės knygos konkurentės spausdintoms?
Labiau ne konkurentės, bet artimos kolegės. Elektronines knygas skaitau kelionėse, juk į lagaminą nesusimesi visos knygų lentynos. Dėl to labai džiaugiuosi elektroninėmis knygomis, nes kai kuriose situacijose jos padeda išspręsti problemas, ir tai – patogu. Tačiau popieriaus tekstūros, lapų šiugždėjimo, knygos kvapo, ir malonumo ją liesti niekas neatstos. Todėl visada, jei galiu, renkuosi popierinį variantą.
5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Užaugau sovietmečio laiku, kai ne tik knygų pasirinkimas nebuvo toks gausus kaip dabar, bet ir šiuolaikinių technologijų galėjai tikėtis rasti nebent mokslinės fantastikos autoriaus Stanislaw Lem knygose. Tad tuomet skaitėme daugiau, juk neturėjome kitų galimybių. Skaitėme lėtai, ieškojome paslėptų poteksčių ir metaforų. Jau nuo vaikystės pasinėriau į pasakas – tėvai pasistengė supirkti visas, kokias tik buvo įmanoma rasti. Dabar net sunku tai įsivaizduoti.
Taip pat stiprų kartos bendrumo pojūtį sukuria tos pačios jaunystėje skaitytos knygos. Kai gali pasakyti: pameni Jack Keruac „Kelyje“ ? O Hermann Hesse „Stiklo karoliukų žaidimas“? Ir užplūsta prisiminimai.
6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Gal su autoriaus palinkėjimu. Bet pagalvojau ir prisiminiau, kad esu jau skolinusi ir tokias knygas – tai visgi matyt, paslaptis slypi ne knygoje, o draugystėje.
7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Visos knygų serijos, kurioje susipintų keli žanrai – ir kelionių, ir fantastinės literatūros, ir dramos, ir poezijos, ir meilės romano. Bet svarbiausia – parašyta magiškojo realizmo stiliumi.
8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Šiuo metu Lotynų Amerikos. Beveik prieš dešimtmetį atvažiavus į Meksiką, pajutau tarsi būčiau pasinėrus į magiškąjį realizmą, braidyčiau po Gabriel Garcia Marquez (Kolumbija) ir Isabel Allende (Čilė) romanų sakinius, kupinus garsų ir skonio. Jau tada viena iš mano mėgstamiausių knygų buvo Julio Cortázar (Argentina) „Žaidžiame klases“, ji ir dabar guli prie mano lovos, ant miegamojo staliuko.
Aistros ir meksikietiškos virtuvės kvapų pilna Laura Esquivel (Meksika) „Kaip vanduo šokoladui“ ir Fridos Kahlo receptų knygą „Frida`s fiestas“, kurią parašė Guadalupe Rivera. Nobelio premija apdovanoto Mario Vargas Llosa (Peru) ironiškas melodramatiškas romanas “Tetulė Chulija ir rašeiva” pasakoja, rodos, neįtikėtinus siužetus, tačiau yra pagrįstas autobiografiniais faktais.
Sužavėjo ir netikėtai į rankas patekusi autobiografinė Reinaldo Areno (Kuba) knyga „Kai ateis naktis“ išgarsėjusi kaip žmogaus kūrybinės, seksualinės, politinės laisvės manifestas. Nenuostabu, kad ji patraukė ir režisieriaus Julian Schnabel dėmesį. Pagal šią knygą sukurtas kino filmas, apdovanotas Venecijos kino festivalio prizu, pagrindinis aktorius Javier Bardem sulaukė „Oskaro“ nominacijos. O knyga mane „susirado“ užsukus į Druskininkų knygynėlį.
Lankantis Čilėje iš naujo atradau Pablo Neruda poeziją. Jo namuose – muziejuose (La Chascona – Santjage, La Sebastiana – Valparaíse ir Isla Negra) dvelkia sielos ramybe ir ilgesiu. Žinoma, jog prisipirkau ir poezijos knygų. Tie kasdienybės eilėraščiai lydi mane visur, kur bebūčiau, net ir tepant sumuštinius priešpiečiams, klaidžiojant tarp parduotuvės lentynų su prieskoniais, kalbantis su vaikais, snaudžiant įsisupus į apklotus lėktuvo kėdėse.
9. Jeigu pati rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Yra išleistos šešios mano knygos. Neseniai aprašiau kelionių įspūdžius – „Meksika, mano meile“ (2018). Norėjosi pasidalinti su skaitytojais magišku šalies grožiu ir įkvėpti tikėjimo, jog norai pildosi, tik reikia nebijoti pakeisti gyvenimo.
Įvairiausios emocijos – nuo džiaugsmo iki geliančio ilgesio sugulė poezijos pamąstymuose – „Kelionių nuojauta“ (2020). O būsima knyga tebūnie ir pačiai netikėta.
10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Paprastai skaitau kelias knygas. Būnu susidėjusi knygų „bokštą“ ant miegamojo staliuko ir išsitraukiu vieną ar kitą – pagal nuotaiką. Ką tik užverčiau meksikiečių autorės Sofia Segovia „Bičių dūzgesys“ ir atsiverčiau Isabel Allende „Mano sielos moterys“. Jei minėti ne Lotynų Amerikos autorius, tai viena iš mano mėgstamų rašytojų yra Olga Tokarczuk, su kuria pažintį pradėjau nuo „Praamžiai ir kiti laikai“ maždaug prieš dvidešimt metų. O dabar savo eilės laukia „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Visi O. Tokarczuk knygų vertimai į lietuvių kalbą yra nugludinti iki mažiausių detalių, ir už tai ačiū vertėjui Vyturiui Jaručiui. Taip pat žaviuosi Valdo Papievio romanais. Ant staliuko – jo „Vienos vasaros emigrantai“. Nepraleidžiu Jolitos Herlyn kūrybos – subtilių meilės istorijų niekada nebus per daug. Tad šios autorės neseniai pasirodžius knyga „Šešėlių gaudytoja“ – po ranka.
Man labai patinka Aldona Gustas poezija, Marcelijus Martinaitis, Onė Baliukonė, Marius Burokas ir daug kitų. Taigi visada šalia yra kelios poezijos knygos.
Ir pora skaitmeninių – „The novel inspired by the life of Leonora Carrington“ autorė Elena Poniatowska, itin mėgstama Meksikoje. Ir Undinės Radzevičiūtės „Grožio ir blogio biblioteka“ – smalsu, apie ką dėstoma kūrybiškiausioje metų knygoje. O ir šios autorės anksčiau perskaityta „Žuvys ir drakonai“ savo šmaikščia ironija nenuvylė.
Paskaita „O kas tos figūrėlės? Žmogaus vaizdavimas akmens amžiuje“
Paskaita „O kas tos figūrėlės? Žmogaus vaizdavimas akmens amžiuje“
Ši paskaita skirta archeologės Rimutės Rimantienės 100- mečiui. Kaip R. Rimantienė, tyrinėdama kadaise senojoje Nidoje gyvenusių puodžių pagamintų indų šukes su itin retais mūsų kraštuose žmonių atvaizdais juos interpretavo? Lektorė Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, archeologė Agnė Čivilytė.
KLAUSYTI ĮRAŠO
Per knygą į knygas: žvelgiant į XIV a. gradualą
Per knygą į knygas: žvelgiant į XIV a. gradualą
Pristatydama XIV a. rankraštinį gradualą – Katalikų Bažnyčios Mišių giesmyną, kadaise priklausiusį Lietuvos bernardinams, Agnė Zemkajutė pasakoja apie Viduramžių rankraštines knygas: kas, kaip ir ant ko jas rašė ir kaip naudojo. Sužinosite, kokių gudrybių ėmėsi knygą rašę vienuoliai, kad sutaupytų vietos, kaip kūrybingai įrašydavo naujas, gerokai vėliau atsiradusias giesmes, kaip redagavo tekstus ir melodijas. Visos šios mažos gudrybės leido knyga naudotis kelis šimtus metų. Iš vaizdo įrašo paaiškės, už ką šių dienų mokslininkai gali būti dėkingi nelabai stropiems nežinomiems šios knygos taisytojams.
Įrašo idėjos autorė bibliografė Agnė Zemkajutė,
filmavo ir montavo Vika Petrikaitė
Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus
Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus
Visi žino lietuvių tautos patriarchą Joną Basanavičių, tačiau ne visi žino, jog tarpukariu Lietuva turėjo dvi asmenybes, vadintas patriarchais. Šiuo titulu buvo vadinamas ir Klaipėdos krašto lyderis arba Mažosios Lietuvos „Basanavičius“ Martynas Jankus.
LMA Vrublevskių bibliotekos fonduose galima rasti nuotraukų ir dokumentų, susijusių su šia iškilia asmenybe ir lietuvininkų draugijomis, kurios nulėmė XX a. pradžioje įvykusią dviejų: Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susijungimą. Kviečiame žiūrėti video ir susipažinti su pagrindiniais lietuvininkų patriarcho veiklos pasiekimais.
Pro cenzūros kilpas praslydęs leidinys
Bibliopolio žvaigždynas. Pro cenzūros kilpas praslydęs leidinys
1900 m. vasarį, lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metu, Peterburge, išspausdintas Antano Macijausko parengtas „Žemlapis lietuviškai latviško krašto“, pasak Vaclovo Biržiškos, pramušęs „juridinę sieną, kuria buvo aptverta lietuvių spauda“, ir paruošęs „dirvą spaudai grąžinti“. Unikalus šio litografinio žemėlapio, kurio vietovardžiai ir legenda išspausdinti lietuvių kalba lotyniškais rašmenimis, egzempliorius su leidėjo dedikaciniu įrašu Jonui Basanavičiui saugomas LMA Vrublevskių bibliotekoje. Dr. Daivos Narbutienės parengta paskaita „Pro cenzūros kilpas praslydęs leidinys“ (iš ciklo „Bibliopolio žvaigždynas“, kuriame pristatomi įdomiausi būsimo Knygų muziejaus eksponatai). Kaip amžininkai įvertino XX a. pradžioje pasirodžiusį žemėlapį ir kuo įdomus šis raštijos paminklas šiandien?
Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Elenos Stasiukaitienės mintys
Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Elenos Stasiukaitienės mintys
Mintimis apie knygas ir skaitymą dalijasi profesionali bibliotekininkė, bibliografė Elena Stasiukaitienė, nė dienos nebūnanti be knygos rankose, o skaitymą vadinanti „duona kasdienine“.
E. Stasiukaitienė bibliotekose dirbo 55-erius metus, iš kurių – 30 metų Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos periodinio leidinio „Tarp knygų“ redakcijoje, redaktore ir žurnaliste. Ji yra LMA Vrublevskių bibliotekos išleistos bibliografijos rodyklės „Lietuvos mokslų akademijos biblioteka. Paveldas ir raida, 1557–2007“ sudarytoja.
Vertinu knygas, kuriose randu atsakymus į egzistencinius klausimus. Jaučiu, kur dėstoma autentiška autoriaus patirtis, o kas, kaip sakoma, „laužiama iš piršto“.
Ne tik bibliotekininkams, bet ir visiems „knygiams“ rekomenduoju Yuval Noah Harari „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ (2018). Perskaičiusi jaučiausi baigusi dar vienas studijas universitete.
Ne vieną kartą sunkią knygą naudojau kaip presą, kai reikėjo paslėgti suglamžytą popierinį banknotą arba išdžiovinti klevo lapus, gėlių žiedus.
Konkurencija tarp skaitmeninės ir spausdintos knygos yra ir bus. Bet skaitytojui – tai pasirinkimo galimybė. Man spausdinta knyga niekuo nepakeičiama. Tą, kuri patiko gilų įspūdį, grąžindama paglostau kaip vaiką, padėkoju už tai, ką man suteikė.
Kiekviena karta turi savitą požiūrį į knygą, skaitymą. Pastebėjau, kad mano kartos žmonės geriau suprato, vertino skaitymo naudą – gyvenimo pažinimui, jo tvarkymui. Mano buvę bendramoksliai, bendradarbiai, artimieji turi sukaupę savo namų bibliotekėles.
Skolinau net labiausiai branginamas knygas, jei visiškai pasitikėjau žmogumi.
Gimiau prieškaryje, augau daugiavaikėje šeimoje. Žinau, koks jausmas būti alkanam, dalintis pora batų su jaunesne seserimi, vaduojantis iš pokario metų skurdo dirbti sunkius darbus namuose, kolūkio laukuose. Mano biografija galėtų būti apybraiža.
Arti širdies šiaurės šalių, ypač norvegų rašytojų kūriniai.
Jei turėčiau kūrybinio „parako“ rašyčiau apie sutiktus gyvenime šviesuolius.
Skaitau (įklimpau ilgam) Juozo Baltušio dienoraščius. Tuo pačiu grįžtu prie anksčiau skaitytų puikių kūrinių „Sakmė apie Juzą“, „Parduotos vasaros“, „Su kuo valgyta druska“. Rašytojas vis kartojo, kaip sunkiai jam sekasi rašyti, bet rezultatas akivaizdus – Lietuva mylėjo ir gerbė šį žmogų. Lūžo salės, kai jis atvykdavo į susitikimus su miestų ir kaimų skaitytojais. Pati esu ne kartą dalyvavusi tokiuose susitikimuose.
Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Vytauto Sinicos mintys
Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Vytauto Sinicos mintys
Į 10 klausimų apie knygas atsako politologas, VU filosofijos doktorantas Vytautas Sinica:
„Vieną knygą jau išleidau pernai lapkritį ir tai buvo tekstų apie Lietuvos politinę situaciją rinktinė, jos esmę perteikiančiu pavadinimu „Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?“. Knygoje trys dalys – demokratijos būklė, vertybiniai karai ir pačios tautos klausimas. Pagrindinė mintis: ar lietuviai kaip tauta apskritai nori būti savo valstybės šeimininkais, ar jiems tai svarbu, ar svarbu tik gerai gyventi, nesvarbu, ar patiems valdant save. Tai ne teorinis ir ne vien okupacijos grėsmes liečiantis klausimas. Vargiai rastumėte politiškai pasyvesnę ir abejingesnę valstybės gyvenimui tautą Europoje. Tas susvetimėjimas ir privertė imtis tokios temos. „
Nėra vieno atsakymo. Anksčiau maniau, kad vertinga knyga privalo praturtinti žiniomis ir apskritai pasaulio suvokimu. Dabar taip nebegalvoju. Knyga gali sukelti emocijas, empatiją, priimti kitus žmones su jų keistumais ir išgyvenimais ir būti tuo vertinga. Pats nežinau, ar tai reiškia, kad mano kartelė knygoms krenta, ar kad augu kaip skaitytojas ir žmogus.
Bibliotekos darbuotojams, žinoma, privalau rekomenduoti Daliaus Stanciko knygą „Kūju per Lietuvos istoriją“. Ne todėl, kad ją išleidome, o todėl, kad ši garbinga ir ilgą istoriją turinti biblioteka praėjusio amžiaus viduryje buvo J. Noreikos darbo vieta, o dabar tapo visuomenės kovų dėl jo atminimo mūšio lauku. Būtent J. Noreika ir, konkrečiau, jo atminimas yra pagrindinis tos knygos objektas. Tai, kad biblioteką palietė ši istorija, gali būti nemalonu ir skausminga, tačiau faktas įvykęs ir neįmanoma užsimerkti. Geriau skaityti ir pažinti, koks iš tiesų buvo šis žmogus ir kas dabar iš tiesų vyksta juodinant jo atminimą.
Įvairiomis aplinkybėmis yra tekę knyga ir kamerą paremti, kad būtų teisingame aukštyje, ir sunkiomis knygomis užspausti svarbius lapus, kad išsilygintų. O vaikystėje, darželyje, teko tarp knygos lapų džiovinti medžių lapus ir žiedus.
Konkurentės rinkos prasme, nes dalis žmonių perėjo prie skaitmeninių knygų vietoje spausdintų. Tačiau tai netipiška konkurencija. Savo esme knygai svarbu atskleisti joje paslėptą pasaulį kuo daugiau žmonių ir visiškai nesvarbu, kokia forma ji pasieks skaitytojus. O ir komerciniu požiūriu, tą pačią knygą – skaitmeninę ar spausdintą – leidžia ir rašo tie patys žmonės, gauna tą patį atlygį. Visgi spausdinta knyga, nors ne tokia patogi, turi kažką ypatinga, ko niekada neperteiks skaitmeninė. Žmonės pirko ir pirks spausdintas knygas dėl tos atmosferos, jausmo, kurį suteikia knyga, dėl ritualo, pagaliau dėl verčiamų lapų kvapo ir garso. Naujienų portalai išstūmė spausdintus dienraščius, tačiau spausdintų knygų niekada neišstums niekas.
Galbūt ne kiekviena karta, bet kiekvienas laikmetis. Skirtingos kartos randa skirtingą ryšį su skirtingomis knygomis, didelė dalis tekstų, kuriuose savo pasaulį pažindavo jauni žmonės prieš 50 metų, neberanda atgarsio šiandieninio jaunimo mąstyme. Tai normalu. Bet tai ne naujas santykis su pačia knyga. Santykis su pačia knyga keičiasi pirmiausiai dėl jos prieinamumo: ilgus amžius knyga buvo turtingųjų privilegija, dar XX amžiaus pirmoje pusėje raštingumas nebuvo visuotinis, o bibliotekas turėjo toli gražu ne visi. Sovietmetį patyrusios kartos tikrai galėjo įpirkti milžiniškais tiražais leistas knygas ir buvo raštingi, tačiau knygos buvo neprieinamos turinio pagrindu ir ne visi tą žinojo. Nepriklausomos Lietuvos knygų, laisvojo pasaulio knygų reikėjo ieškoti pogrindyje ar specialiuosiuose fonduose. Knyga vėl buvo neprieinama. Sąjūdžio ir netrukus sekusiais metais knygos išgyveno aukso amžių, nes buvo prieinamos ir kainos, ir cenzūros prasme, o „įdomesnių“ alternatyvų nebuvo.
Dabar vėl keičiasi žmonių santykis su knyga, bet nebe dėl prieinamumo. Žmonės to paties turinio ieško skaitmeninėse priemonėse, išmaniosios priemonės keičia žmonių mąstymo struktūras, masiškai prarandamas gebėjimas susitelkti į ilgą daugiasluoksnį tekstą, nes ypač socialiniai tinklai, bet ir interneto naujienų svetainės užprogramuotos greitajam „informacijos kąsnelių“ vartojimui. Įpratome gauti trumpas žinutes, ne SMS prasme, o viso informacijos turinio prasme. Tai labai kenkia skaitymo įgūdžiams ir knygų populiarumui. Tai pagrindinis iššūkis, kurį turės įveikti knyga.
Turiu kelias širdžiai brangias knygas su jau mirusių autorių dedikacijomis arba leistas XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Nesakau, kad kategoriškai niekam jų neskolinsiu, bet žinau, kad ranka sudrebėtų (juokiasi).
Svarbu nebaigti gyvenimo detektyvu. Jeigu rimtai, tikrai nemanau, kad mano gyvenimas vertas biografinės ar apskritai knygos. Biografijų verti išskirtiniai gyvenimai, nors praktikoje artimieji dažnai stengiasi išleisti ir neišskirtinių, tiesiog jiems brangių žmonių biografijas ar atsiminimus. Tikiuosi niekada nebūti to dalimi. Niekas nežino, kas iš mūsų su Dievo pagalba galbūt nugyvensime biografijos vertą gyvenimą. Tikrai nė iš tolo nieko panašaus nesu padaręs šiandien.
Vaikystėje mėgstamiausi autoriai buvo Aleksandras Diuma, Karlas Majus ir Žiulis Vernas, taigi akivaizdu, nuotykių knygos. Ypatingai sukrėtė ir visam gyvenimui su manimi liko J.R.R. Tolkienas. Niekada nebuvau turistas, einantis garsių žmonių lankytų vietų pėdsakais, bet Oksforde po konferencijos susėsti būtent „Erelio ir vaiko“ užeigoje, kur sėdėdavo Tolkienas ir C. S. Lewisas, paliko įspūdį. Geriausias istorinio romano autorius man visada liks Mika Waltari – nepakartojamas jo gebėjimas įsikūnyti į visiškai kitokį skirtingų laikmečių mąstymą, kai beveik visi istoriniai romanai rašomi šių laikų žmogaus akimis. Taigi paminėjau du prancūzus, vokietį, anglą ir suomį. Nėra vienos šalies. Juo labiau nebūtų įmanoma atsakyti, kalbant ne apie grožinių knygų autorius.
Vieną knygą jau išleidau pernai lapkritį ir tai buvo tekstų apie Lietuvos politinę situaciją rinktinė, jos esmę perteikiančiu pavadinimu „Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?“. Knygoje trys dalys – demokratijos būklė, vertybiniai karai ir pačios tautos klausimas. Pagrindinė mintis: ar lietuviai kaip tauta apskritai nori būti savo valstybės šeimininkais, ar jiems tai svarbu, ar svarbu tik gerai gyventi, nesvarbu, ar patiems valdant save. Tai ne teorinis ir ne vien okupacijos grėsmes liečiantis klausimas. Vargiai rastumėte politiškai pasyvesnę ir abejingesnę valstybės gyvenimui tautą Europoje. Tas susvetimėjimas ir privertė imtis tokios temos.
Kita knyga greičiausiai bus apie Europos vienybę – ar ir kokiais pagrindais ji įmanoma. Tai mano disertacijos tema, taigi kryptis gana aiški. Turiu dar poros knygų idėjas, tačiau jų imsiuosi tik pabaigęs doktorantūros studijas.
Esu įpratęs vienu metu skaityti vieną mokslinę knygą studijoms ir vieną grožinę ar publicistinę atsipalaidavimui. Šiuo metu knyga studijoms yra Heikki Haara knyga „Pufendorf’s Theory of Sociability: Passions, Habits and Social Order“ (2018), o atsipalaidavimui – Anshel Pfeffer „Bibi: The Turbulent Life and Times of Benjamin Netanyahu (2018).
Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – kunigo Ričardo Doveikos mintys
Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Palmiros Galkontaitės mintys
Kunigas Ričardas Doveika: Už meilę knygai esu labiausiai dėkingas savo Mamai, kuri visuomet buvo žmogus su knyga rankose. Ji įskiepijo meilę knygai. Bei abi mano mokyklos laikų auklėtojos, kurios buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos. Tad meilė knygai man skiepyta kartu su motinos pieno lašu…
Man kiekviena knyga – kelionės erdvė. Knygos mintis, siužetas, autoriaus siekinys ir slypinti išmintis, kurios tikslas – brandinti ir auginti skaitytoją. Knyga, kuri atliepia žmogų, skatina ir drąsina, tampa ilgam stiprybės šaltiniu. Vertinga knyga, kurią galima visą išmarginti pabraukymais pieštuku. Į kurią įsigeria tavo laiko, rankų šilumos ir akių gelmės tikrovė. Labai vertinu istorinio žanro knygas, net istorinius romanus. Biografijas. Poeziją ir noveles. Nemažai tenka skaityti religinės literatūros. Džiaugiuosi namuose esančia ir kaupiama knygų biblioteka. Už meilę knygai esu labiausiai dėkingas savo Mamai, kuri visuomet buvo žmogus su knyga rankose. Ji įskiepijo meilę knygai. Bei abi mano mokyklos laikų auklėtojos, kurios buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos. Tad meilė knygai man skiepyta kartu su motinos pieno lašu…
Pasaulyje kasdien išleidžiama daug knygų. Bet pasigirsta raginimas skaityti tik vertingas knygas, neleisti laiko vienadieniams plepalams, pigioms istorijoms, pėdsako nepaliekančioms knygoms, kurias perskaičius, pasidaro gaila laiko. Bet gal reikia gyvenime bent pavartyti tokią knygą, kad suprastum ir paties laiko vertę. Geriausiai knygą įvertina gyvenimo patirčių tikrovė. Ar ji teliko tik šiek tiek pavartyta, ar tapo gyvenimo išminties ramsčiu. Tikruoju kriauklės perlu.
Tikiu, kad bibliotekos darbuotojai dirba ypatingoje erdvėje. Knygų erdvė visada paliečia. Taip, kaip ir kiekviename darbe, slypi pagunda apsiprasti ir nebevertinti aplinkos, bet tikiu, kad šiandien darbuotis bibliotekoje gali tik didelis knygos mėgėjas. Man bibliotekininkas yra tarsi kompasas tarp knygų lentynų. Visada džiugu ir net savitai sakralu matyti, kaip paklausus apie knygą pamatai bibliotekininko reakciją, kaip jis džiaugiasi ir gali pasakoti apie tą knygą, autorių, turinį. Juk ir ateinantys skaitytojai, ieškodami knygų, atsineša į biblioteką savosios šiandienos pojūtį. Linkiu skaityti tokias knygas, apie kurias norėtųsi pasakoti žmonėms, ieškantiems knygų. Nes labai smagu yra paprašyti bibliotekininko pasiūlyti knygą. Tikram bibliotekininkui nedrįsčau ką nors patarinėti. Nesu tokio gilaus lygmens žmogus. Man įdomiau būtų klausti ir klausinėti.
Taip 🙂 Sukrauti knygų krūvą ant žemės ir ant jų pastatyti stalinę lempą, kad galėčiau gulėdamas skaityti knygą 🙂
Nemanau. Spausdinta knyga turi tai, kas ir patraukia žmogų tapti knygos mėgėju. Lapų šnaresys, kvapas. Rankos ir poprieriaus draugystė. Spalvos, knygos forma. Bet viršelio palietimas veikia ypatingai ir savitai. Skaitmeninės knygos – iš bėdos, gal kelionėje, kai negali turėti šalia spausdintos. Turiu skaitmeninės knygos planšetę, bet… ji ir liko tik apžiūrėta. Bandžiau skaityti… nesužavėjo. Geriau lagamine vienu daiktu mažiau, bet knygai visada vietos yra. Spausdintai knygai. Man tai tarsi gero tono ir išsilavinimo ženklas. Patogumas patogumu, o pagarba knygos sakralumui man svarbi.
Tikiu, kad turi. Mano tėvų karta buvo daug skaitanti, mano karta skaitome, bet jau skundžiamės laiko stoka. Dabartinė karta išgyvena santykio su knyga lūžį, lūžį tarp skaitymo kultūros ir dėmesio vienadienės informacijos srautui. Skundžiamasi, kad po visos dienos tarp internetinės informacijos vakare skaityti knygą tampa dideliu iššūkiu. Ir vis dėlto knygų skaitymas parodo visuomenės brandą, intelektą ir stuburą. Vertybinį. Intelektualinį. Labai liūdna būna girdėti, kad knygas skaito tik nieko veikti neturintys žmonės. Mane toks požiūris pakerta. Esu dėkingas už visas pastangas, iniciatyvas, kurios skatina skaityti. Visada žaviuosi užsienio žmonių kasdienybės, laiko ir rutinos verpete matomu vaizdu – tai skaitantys žmonės. Metro, tramvajuje, autobuse, traukiniuose. Minios žmonių su knyga. Štai čia – pasiekimas. Esu girdėjęs gilią išmintį – tie, kurie skaito knygas, vadovauja tiems, kurie žiūri televizorių. Mane ši mintis pakerėjo. Joje – didi tiesa. Išsilavinusi, ateitį ir sąmonę turinti visuomenė yra tik ta, kurioje skaitančių knygas yra kritinė masė, dauguma. Ir ne bet kokias knygas, o tas, kurios ugdo ir taurina paties žmogaus gyvenimą. Visų mūsų užduotis – auginti skaitančią kartą. Skaitantį žmogų. Juk tai sąlyga, norint turėti laisvą, atsakomybę jaučiantį ir pareigai atsidavusį visuomenės lobį.
Neskolinčiau knygos be turinio ir prasmės. Vienadienio, neįpareigojančio skaitalo. Nes knygos esmė ir yra skatinti vertybinį įsipareigojimą, kilstelėti žmogaus gyvenimo kartelę aukštyn. Padėti atrasti atsakymus ir juos pritaikyti savo gyvenime. Išmintis byloja: jei tai, ką darai, neturi vertės Amžinybėje, tai nieko gero ir neveiki. Knyga turi auginti. Skolinčiau draugui visas perskaitytas knygas, kurios leido suprasti daugiau, įžvelgti giliau, atsikvėpti nuoširdžiau ir eiti tik pirmyn. Jei norėčiau draugui gero – atiduočiau visas knygas. Jei norėčiau draugą pažeminti – neduočiau geros knygos. Bet, ačiū Dievui, niekada neteko į kito žmogaus rankas įdėti vienadienės vertės knygos…
Hm… nelengvas klausimas. Kadangi gamtoje egzistuoja visos spalvos ir gyvenime būna potvynių ir atoslūgių bei įvairių patirčių, skausmo ir džiaugsmo raizgalynė, tai ir mano gyvenimo knygos puslapiuose būtų galima aptikti visokių žanrų pėdsakų. Gyvenimo harmoniją ir užtikrina skirtumų bei kitoniškumo darna. Mano gyvenimo knygoje skaitytojas atrastų įvairių žanrų. Nes gyvenančio, o ne tik egzistuojančio žmogaus gyvenime neišvengiamas augimas. O čia jau ir kiekvieno žanro indėlis svarbus. Iki pilnatvės atodangos.
Visuomet peržvelgiu savo tautos rašytojų pavardes bei kūrinius. Juk tai formuoja savitą tautos charakterio bruožą. Džiaugiuosi, kad turime gerų rašytojų, kuriuos skaityti yra didelė garbė, o gyvenime asmeniškai juos pažinti – privilegija. Man įdomūs ir kitų šalių autoriai. Bandau pagal patarimus peržvelgti laikmečio autorių kūrybą. Tad ir pakeliauju po įvairius kraštus knygų puslapiais. Šiuo metu mano skaitomų knygų autoriai yra italas, argentinietis ir ispanas.
Man šie metai – tikrų netikėtumų metai. Nes pačiam ir teko, ir ne rašyti knygą. Laimos Lavastės ir vienos leidyklos dėka radosi knyga, kurioje ir apie mane yra, ir mano minčių apie aplinką ir šiandienos tikrovę yra. Nes pats dar nesijaučiu drąsus rašyti knygą. Viduje kunkuliuoja visokių nuotaikų. Norėčiau parašyti ir prozos knygą, ir istorinę, gal net poezijos puslapį. Žavi mane istoriniai romanai, asmenybių aprašymai. Bet. Manau, kad dar anksti. Dar reikia subręsti. Gal kada nors, jei bus skirta. Juk, būkime sąžiningi, kiekvienas iš mūsų esame gyvoji knygos tikrovė. Ir istorija.
Stengiuosi nepraleisti dienos be skaitymo. Bent po pusvalandį, bent po puslapį. Šiuo metu mano akivaizdoje, rankose ir laike yra trys knygos: italų autorės Marijos Stiko (Maria Sticco) knyga „Šventasis Pranciškus Asyžietis“, portugalų autoriaus Fernando Pesojos (Fernando Pessoa) knyga „Nerimo knyga“ ir Argentinos autoriaus Chorchės Luiso Borcheso (Jorge Luis Borges) knyga „Smėlio knyga“.