Gamtininko, rašytojo Selemono Paltanavičiaus mintys
Gamtininko, rašytojo Selemono Paltanavičiaus mintys
Asmeninio archyvo nuotrauka
Selemonas Paltanavičius – Lietuvos gamtininkas, aplinkosaugininkas, rašytojas, fotografas, radijo ir televizijos laidų vedėjas, LRT „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvis. Turbūt labiausiai gamtą jaučiantis prozininkas rašo vaikams, jo pasakojimai lengvi ir skaidrūs, o tekstai faktų tikslumu nenusileidžia žinynams. Rašytojų sąjungos narys S. Paltanavičius – 103 knygų autorius, P. Abukevičiaus, P. Mašioto, Č. Kudabos premijų laureatas, apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“, 2022 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
„Gamtininko kelio aš nesirinkau ir juo būti niekada nesvarsčiau – atrodo, kad aš tokiu gimiau, nes man, kiek tik save atmenu, niekas kitas be gamtos nerūpėjo. Manau, kad prie to labai prisidėjo mano tėvai, trys vyresnieji broliai ir namų, esančių prie pat Kazlų Rūdos girios, aplinka. Joje tapti gamtininku buvo taip paprasta – viskas buvo čia pat, greta, reikėjo tik skaityti, mokytis ir degti noru. O to noro buvo labai daug,“ – sako rašytojas. 2023 m. S. Paltanavičius įgyvendino nuo vaikystės lydėjusį sumanymą – išleido knygą visai šeimai apie legendinį Lietuvos gamtininką, profesorių T. Ivanauską „Tadukas, Tadas ir Svajonių paukštė“.
Gamtininkas yra pasakojęs, kad pirmoji jo perskaityta knyga buvo zoologijos vadovėlis. Jis tiki, kad vaikams gamta įdomi, tik reikia mokėti apie ją pasakoti, sudominti, įžiebti norą pažinti. Keliaudami, stebėdami, bandydami suprasti vaikai tikrai taps gamtos draugais – saugos, niekada neskriaus, gins ir mylės.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Būtų paprasta atsakyti, jeigu… Aš biologas iš prigimties, didžioji dalis mano knygų yra dalykinės, o kitos (vadinkim jas nemokslinėmis) – taip pat apie gamtą ar netoli jos. Taigi, man vertinga originali gamtinė knyga. O kitos knygos man brangios tos, kurios moko. Būtent aš skaitau jas lyg ir ne tam, kad mokyčiausi, o jos moko… Tai didelis autoriaus menas, ir tokioje knygoje mane žavi viskas: autoriaus menas, o po to – ir turinys.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Ko gero, nėra vienos tokios knygos… Manau, kad visiems būtina perskaityti A. Munthe „Knygą apie san Mikelę“, A. de Saint-Exupéry „Mažąjį princą“… gal dar ką nors. Aš dažnai skaitau apie Trolius Mumius, Pūkuotuką… kiek ten išminties!
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Suprantu klausimą… Matyt, kad ne. Man knyga yra kažkaip svarbi, lyg gyva, aš niekada knygose nieko nebraukau, nerašinėju, nelankstau… Man knyga yra KNYGA.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Klausimas man, kaip rašytojui, yra „su barzda“ – prieš porą dešimtmečių vis gąsdindavo: ką darysite jūs, rašytojai, kai bus tik skaitmeninės knygos? Tada sakydavau: „Jūs knygas nors ant sienų spausdinkite, bet jas kažkas turi parašyti.“ Taigi, pirma atsiranda tekstas, jis redaguojamas, maketuojamas… Jei tai knyga vaikams – iliustruojamas. O po to knygos kelias pas skaitytoją gali būti visoks, tebūnie ir skaitmeninis. Juk nemažai knygų gyvena „dvigubą“ gyvenimą, yra ir tradicinės, ir skaitmenintos. Dar virtę audioknygomis, išleistos brailio raštu, pagaliau – perrašytos supaprastintai, suprantamai siauresnėms skaitytojų grupėms. Visos jos knygos. Ir vargu ar gali būti konkurentėmis.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Žinoma, kiekviena karta turi savo santykį su knyga. Jį diktuoja, apibrėžia knygos prieinamumas, vertė. Bet ne tik tai. Mano kartoje knyga buvo tik iš dalies prieinama, nes visas pasaulio palikimas ir visa pasiūla mūsų nepasiekė. Apie jas galvojome, svajojome, kad kada nors ateis diena… Ji atėjo, o mes pamatėme, kad tų knygų yra tiek daug, kad jų perskaityti… ką ten perskaityti, net pavartyti nespėsime. Bet smagu susitikti su tuo, ko negalėjai turėti…
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Čia jau svarbu, koks yra draugas… Aš su geru savo draugu tikrai pasidalinčiau bet kuria knyga. Taip, turiu sau labai brangių, kurios mane lydi visą gyvenimą. Viena tokių – vaikiška knygelė su profesoriaus Tado Ivanausko autografu, kurią gavau prieš 53 metus. Štai ji „gyvena“ kartu su manimi.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Nežinau – kokio nors linksmo… gal komikso. Arba pasakos, kurioje leidžiama viskas, bet būtinai sakoma tiesa.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Kaip minėjau, dauguma mano knygų dalykinės (biologija, ornitologija…), todėl jos – vokiečių autorių. O visa kita, ką skaitau „tarp gamtos knygų“, neturi tautinės priklausomybės… gali būti graikų (kaip N. Kazantzakis), švedų (kaip jau minėtas A. Munthe) ar čekų (na, žinoma, J. Hašekas…).
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Dabar ant darbo stalo – vaikams skirtos knygos rankraštis. Susitinku su juo kasdien, gyvenu. Apie ką jis? Niekada to nepasakoju, visada sakau: susitiksime knygoje ir pamatysime…
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Mano skaitymas labai kryptingas – studijuoju tai, nuo ko pradėjau – paukščius. Neseniai gavau dovaną – 8 pasaulio paukščių knygas, dabar „lopau“ savo žinių spragas. Džiaugiuosi ką tik perskaitęs Jono Polovinsko-Budrio knygą apie Lietuvos kontržvalgybą pirmaisiais atgimusios Lietuvos metais (turiu omenyje 1920-uosius) – tokios knygos man yra labai vertingos. Kitkam nelabai lieka laiko…
Knyga kaip desertas (II)
Knyga kaip desertas (II)
Šįkart tris knygas, vertas išskirtinio skaitymo gurmanų dėmesio, pristato Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Bibliotekos studijoje Lietuvos rašytojų sąjungos komunikacijos specialistė Laura Pačtauskaitė aptaria po dvejų metų pertraukos pasirodžiusį prozininkės Undinės Radzevičiūtės romaną „Pavojingi žodžiai“, naujausią lenkų autorės Olgos Tokarczuk romaną „Empūsijas“, pirmąjį jos kūrinį, parašytą laimėjus Nobelio literatūros premiją, ir švedų kriminalinės literatūros karalienės Kristinos Ohlsson romaną „Šešėlis“.
U. Radzevičiūtės romanas „Pavojingi žodžiai“ – šiuolaikinės kultūros metafora. Kaip sakoma Biblijoje, pradžioje buvo žodis. Ir jis buvo ne tas. Kiekviena šalis, kiekviena valstybė turėjo ir turi savo žodžius: tokius, kurių geriau nesakyti, ir tokius, kuriuos geriau kartoti dažniau. Nuo šių žodžių priklauso žmogaus vieta visuomenėje, jo sėkmė ir galimybės.
K. Tokarczuk romanas iš pirmo žvilgsnio primena vokiečių rašytojo Thomo Manno „Užburtą kalną“, tačiau įsigilinę pastebėsime, kad „Empūsijuje“ esama aliuzijų ne tik į garsius Europos literatūros kūrinius, bet ir į ankstesnes šios autorės knygas. Romane susikerta lyčių lygybės, moteriškumo ir vyriškumo, kūno išaukštinimo ir paniekinimo, ekologijos, efemeriško tikrovės suvokimo ir paslaptingo laiko dimensijų temos. Autorė šiame romane atskleidžia skaitytojams tiesą apie pasaulį, kurio mes arba nepastebime, arba nenorime pripažinti jo egzistavimo. Mitologinės ir kitokios paralelės prasideda nuo intriguojančio romano pavadinimo.
K. Ohlsson knygai „Šešėlis“ įkvėpimo šaltiniu tapo plačiai aptarinėjama Švedijoje reali „Kevino byla“. Vienas iš pagrindinių personažų Oskaras nuo pat vaikystės gyveno jausdamas gėdą ir kaltę, nežinodamas, kas iš tikrųjų nutiko, kai jam būnant septynerių mirė viena mergaitė. Šis detektyvinis romanas – tai stiprus traumuoto žmogaus portretas. Ir svarbiausia žinia – su šia švedų autore susitiksime Knygų mugėje!
Išbandyk – „Knyga kaip desertas“
Išbandyk – „Knyga kaip desertas“
Pradedame naują vaizdo įrašų ciklą „Knyga kaip desertas“, kuriame nuolat siūlysime geriausių prasmingo turinio knygų apžvalgas.
Pirmas susitikimas – su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovu Gyčiu Vaškeliu. Leidėjas į mūsų studiją atvyko su penkiomis naujausiomis knygomis. Viena jų Lietuvos leidėjų asociacijos jau įvertinta kaip metų įvykis. Trys iš pateiktų knygų gausiai iliustruotos įspūdinga Mariaus Jonučio kūryba.
Ir dar šventinė intriga: suskubkime, viena iš knygų galėtų tapti puikia dovana Valentino dienos proga.
Išsamiau apie penkias Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistas knygas, skirtas skaitymo gurmanams, vaizdo ir garso įrašuose.
Lietuvos archeologiniai tyrinėjimai
Lietuvos archeologiniai tyrinėjimai
Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje vykdomi daugiau nei du šimtus metų. Beveik šešiasdešimt metų skaičiuoja tęstinis leidinys „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“, kuriame tradiciškai apibendrinama praėjusių metų tyrimų medžiaga. Šio leidinio vyriausiasis redaktorius archeologas dr. Gintautas Zabiela apžvelgė naujausių archeologinių tyrinėjimų rezultatus ir įvardijo bendrus tyrimų lauko polinkius. Apie visa tai – vaizdo įraše.
2022 metais įvairiausiose Lietuvos vietose buvo vykdoma 450 tyrimų. Kaip pastebi archeologas, didžioji jų dalis yra kartotiniai, mokslui teikiantys mažai informacijos ir tik trečdalis naujomis žiniomis papildė muziejų, archyvų fondus.
Galima skirti tris archeologinių tyrimų kryptis: tiriama ten, kur kyla grėsmė archeologiniam paveldui, tiriamos buvusios dvarvietės ir naujausių laikų XIX–XX a. laikotarpio archeologiniai tyrimai. Dar neseniai šio laikotarpio objektai nebuvo vertinami, bet vis labiau įsitvirtina požiūris, kad tai svarbi, o kai kuriais atvejais – net vienintelė patikima informacija.
Tikrovė tokia, kad pastaraisiais metais archeologinių tyrimų galimybes išplečia didžiųjų infrastruktūrinių objektų žvalgymo darbai. Pavyzdžiui, „Rail Baltica“ geležinkelio trasos statyba leido atlikti išsamius kasinėjimus Jonavos rajone ir surinkti daug archeologinės medžiagos, kurią bus galima tyrinėti dešimtmečius. Kaip sako archeologas dr. G. Zabiela, tokių svarbių infrastruktūrinių objektų tyrimai bent iš dalies atstoja valstybės dėmesio trūkumą tikslingiems klasikiniams moksliniams tyrimams.
Žurnalistės Jūratės Samušytės-Jaseliūnienės mintys
Žurnalistės Jūratės Samušytės-Jaseliūnienės mintys
Asmeninio archyvo nuotrauka
Jūratė Samušytė-Jaseliūnienė – žurnalistė, radijo laidų autorė ir vedėja, knygų Lietuvos aklųjų bibliotekai įgarsintoja, viena iš leidinio „Gyvenimas tarp knygų“ sudarytojų. Darbo dienomis rytais per „Žinių radiją“ transliuojama jos literatūrinė laida „Renkuosi knygą“.
Žavi, kūrybinga, įžvalgi žurnalistė, daug žymių asmenybių Lietuvai išauginusios Linkuvos gimnazijos abiturientė, Vilniaus universiteto absolventė, pratęsusi studijas Danijoje, trijų vaikučių mama. Unikalus ir magiškas vienas naujausių jos kūrinių – literatūrinių mezginių platforma „Megzti Tekstai / Knitted Lines“ (https://www.knittedlines.com/collections/ikvepti-knygu).
„Čia karaliauja šaliai – purūs, šilti, „kandantys“ ir švelnūs, lengvi / stori, spalvoti, lininiai ir vilnoniai, megzti su meile, kiauraraščiu ar dvigubu mezgimu. Čia rasite ir literatūrinius šalikus, skaras ir skraistes – jie įkvėpti skaitytų knygų: numegzti, širdin smigtelėjus ypatingai frazei, sielai suradus artimą veikėją, panirus į užburiančią teksto harmoniją ar susižavėjus netikėtu viršeliu. Taip nuotaika virsta spalvomis, o žodžiai – raštais.“
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Knygos vertė – labai subjektyvus matas. Kadangi aš nesu nei kolekcininkė, nei bibliofilė ar knygos meno žinovė, knygą pirmiausia vertinu pagal jos turinį, man labai svarbi literatūrinė kalba, meninė išraiška. Nuskambės labai savanaudiškai, tačiau knyga man vertinga tiek, kiek ji man suteikia malonumo skaitant, patirčių, peno apmąstymams, kiek geba įtraukti ar nustebinti. Be abejo, svarbi ir forma – kad ir koks vertingas būtų turinys, jeigu jis bus įvilktas į nekokybišką „rūbą“ (prastas popierius, šriftas, įrišimas ar pan.), knygos vertė, mano akimis, sumažės.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Bibliotekos darbuotojams nieko nedrįsčiau rekomenduoti – pati prašyčiau jų rekomendacijų ir mielai jomis pasinaudočiau.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Ne, knygas tik skaitau, kitaip jų panaudoti neteko. Na, nebent jeigu netiesiogine paskirtimi vadintume kambario puošybą, tuomet taip, knygų lentynos puošia visus mano namus.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Asmeniškai man – ne, nes neskaitau knygų jokiais kitais formatais, išskyrus popierines. Galbūt skaitmeninio teksto net nevadinčiau knyga. Nes knyga man nėra tik tekstas – tai ir forma, labai aiškus, apčiuopiamas, materialus pavidalas, kuris taip pat kelia vienokius ar kitokius jausmus jį paėmus į rankas.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Matyt, kad taip, ir tai natūralu. Mano kartai knyga buvo bene vienintelis pasaulio pažinimo / dvasinio peno šaltinis. Pamenu, kaip naujas knygas „medžiodavome“, laukdavome jų pasirodant, skolindavomės, aptarinėdavome, skaitydavome naktimis, nes reikėdavo perduoti / atiduoti kitiems laukiantiems. Koks būdavo įvykis, sužinojus apie uždraustą ar „nuslėptą“ rašytoją, knygą! Tų atradimų būta daug ir jie labai džiugindavo. Šiandien stebiu savo vaikus, kuriems visus šiuos patyrimus suteikia skaitmeniniai įrenginiai. Gyvename informacijos triukšme, pertekliuje, tad gali būti, kad knyga pati savaime nebėra tokia svarbi jaunajai kartai. Kita vertus, tas santykis, ryšys su knyga priklauso ne tik nuo laikmečio, bet ir nuo artimos aplinkos, šeimos – kaip ne visi mano kartos žmonės vertino / vertina knygas ir jas skaitė / skaito, lygiai taip pat ne visi jaunosios kartos atstovai sukišę nosis į ekranus – tikrai yra tokių, kurie mieliau renkasi knygą.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Turiu lentyną, kurioje sudėtos neskolinamos knygos – tai visos J. Meko, O. Tokarczuk, G. G. Marquez, E. Cinzo, I. Bergman, O. Milašiaus knygos. Jos mano mylimiausios – „suskaitytos“, kai kur pieštuku pabrauktos, kai kur parašyti pastebėjimai, mintys. Jų neskolinu dar ir todėl, kad visada noriu jas turėti po ranka – kad galėčiau bet kada atsiversti, paskaitinėti. Tačiau visų šių knygų aš turiu ne po vieną egzempliorių ir būtent juos mielai skolinu ir dovanoju – jeigu man knyga labai patinka, būtinai pasidalinu su draugais ar artimaisiais.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Galbūt tai būtų dramos, magiškojo realizmo ir satyros mišinys.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Jei tik yra galimybė, pirmenybę teikiu Lotynų Amerikos ir skandinavų rašytojų knygoms, nors jie absoliučiai skirtingi: pirmieji užburia daugiasluoksnėmis prasmėmis, spalvomis, kvapais, triukšmu, antrieji – šiaurietišku santūrumu, melancholija, tyla, prasmėmis tarp eilučių.
Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?
Kol kas esu tik vienos knygos – „Gyvenimas tarp knygų“ – bendraautorė, tačiau pats knygos rašymo procesas mane labai sužavėjo, todėl priekyje prirašiau tą žodelį „kol kas“ ir galbūt ateityje tų knygų bus daugiau. Esu dokumentalistė, man labai patinka ieškoti, rinkti informaciją, prakalbinti / klausyti žmonių, tad ir knyga, matyt, būtų dokumentinė – biografija ar pan.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Paprastai skaitau kelias knygas vienu metu – šalia naujų mėgstu iš lentynos išsitraukti ir senesnes. Šiandien ant mano stalo yra: O. Tokarczuk „Empūsijas“, Sh. Xuetao „Raudonio gatvė“, U. Radzevičiūtės „Pavojingi žodžiai“, K. Kastanedos „Nepažįstama tikrovė“ (ją rengiausi duoti paskaityti 14-mečiam sūnui, bet pati vėl „užkibau“) ir J. K. Rowling „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“, kurią skaitau savo jauniausiam sūnui.
Kodėl velniop psichiatrines diagnozes?
Kodėl velniop psichiatrines diagnozes?
Velniop diagnozes – apie tai pagalvoti ragina psichikos sveikatos aktyvistė Elena Gasiulytė. Žmogus yra daug daugiau negu jo diagnozė. Šiame vaizdo įraše ji ragina kritiškai pažvelgti į psichiatrijoje apibrėžtus „susirgimus”, jais nelimituoti žmogaus. Kalbėdama tiek iš paciento, tiek iš psichine sveikata besidominčio žmogaus pozicijų ji klausia: negi kiekvienas žmogus bent retkarčiais nepasielgia taip, tarsi būtų psichiškai nesveikas. Atskiri situacijų nulemti veiksmai nėra visas žmogus, jo esmė. Kvestionuodama pačias psichiškai sveiko/nesveiko žmogaus sąvokas autorė kviečia pasikalbėti apie kitokį „normalumą“, pažinti savo emocijas, elgesio modelius, mokantis ir vis daugiau sužinant stengtis daryti sveikesnius sprendimus, bet nesukoncentruoti visko į diagnozę ar ligos kodą.
Kova prieš šiuolaikybę: XX a. tradicionalizmas Lietuvoje ir pasaulyje
Kova prieš šiuolaikybę: XX a. tradicionalizmas Lietuvoje ir pasaulyje
Jau XIX a. II p. ieškodami atsako į techninę revoliuciją bei vis spartesnį materializmo įsigalėjimą Vakaruose to meto intelektualai išeities ėmė ieškoti islame ir Rytų religijose. XIX–XX a. susiformavo ir įvairiose humanistikos srityse išplito nauja intelektualinė srovė – tradicionalizmas.
Šiame pranešime Lietuvos kultūros tyrimų instituto doktorantė Ina Kiseliova-El Marassy glaustai aptaria sociokultūrines tradicionalizmo ištakas, pagrindinius pasaulėžiūrinius ir idėjinius principus bei iškiliausių šio sąjūdžio asmenybių – René Guénono, šveicarų metafiziko, menininko Frithjofo Schuono, persų filosofo, religijų tyrėjo Seyyedo Hosseino Nasro ir lietuvių mąstytojo Algio Uždavinio tradicionalistines nuostatas, nūdienos pasaulyje įgaunančias ypatingą aktualumą. Tradicionalistų sąjūdyje iškilusių įtakingiausių mąstytojų idėjų ir konceptų gvildenimas šiandien išnyra daugelyje solidžių kultūrologijos, estetikos, menotyros, ezoterizmo bei religijotyros leidinių. Kita vertus, sparčiai aktualėjanti antropoceno, antropodicėjos problematika, aštrėjanti „sacrum“ ir „profanum“ konfrontacija, totalinė kultūros bei socialinio gyvenimo sričių komercializacija liudija, kad tradicionalistų siūlyti žmonijos gelbėjimosi iš pasaulio desakralizacijos bei ekologinės krizės būdai taip ir liko akademinio mokslo paraštėse. Atsigręždami į esmines šio sąjūdžio atstovų idėjas, permąstydami jas veikusius kultūrinius ir civilizacinius kontekstus bei darsyk suaktualinę transcendentinio matmens nyksmo sukeltą chaosą pabandysime naujai pervertinti tradicionalistų idėjinį palikimą ir atgaivinti islamiškojo ezoterinio dėmens svarbą.
Bibliofilija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Bibliofilija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
(dr. Alma Braziūnienė)
Turbūt žinomiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bibliofilu galima būtų vadinti Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą. Ne mažiau bibliofiliniu požiūriu reikšmingos, tik mažiau pažįstamos Lietuvos didikų dvarų bibliotekos. Šiame įraše pasakojama apie pirmuosius Lietuvos bibliofilus, problemas, susijusias su jų bibliotekų tyrimais, tai, kokie požymiai leidžia kalbėti, kad vienas ar kitas žmogus ar šeima buvo ne tik knygų mėgėjai, bet ir bibliofilai. Dėl politinių aplinkybių išsklaidytos ir dabar įvairiose bibliotekose randamos didikams priklausiusios knygos nebesudaro atskirų kolekcijų, yra išbarstytos po įvairius fondus, dalis tų knygų yra dingusios. Rekonstruoti šias bibliotekas padeda išlikę jų katalogai, atskleidžiantys ir savininkų domėjimosi sritis, o skolinamų knygų sąrašai parodo dar vieną šių bibliotekų funkciją: knygos buvo kaupiamos ne tik savo reikmėms, bet ir bičiuliams, pažįstamiems. „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ yra bandymas bent iš dalies rekonstruoti didikų bibliotekas, parodyti jose buvusių knygų įvairovę.
Paroda „Nepažintas senųjų knygų pasaulis“ Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki 2024 metų kovo 31 d. Informaciją apie ją lydinčius renginius skaitykite čia: http://www.mab.lt/pazinkime-nepazinta-senuju-knygu-pasauli-per-savo-patirtis/
Dr. Jauniaus Gumbio mintys
Dr. Jauniaus Gumbio mintys
Asmeninio archyvo nuotrauka
Dr. Jaunius Gumbis – advokatas, Vilniaus universiteto docentas, kolekcininkas, bibliofilas. Garsus savo srities profesionalas sako, kad kolekcionavimas nebuvo tiesiog įnoris ar netikėtas emocinis blyksnis. Daug keliaudamas darbo reikalais advokatas domėjosi menu, lankydavo muziejus, įtakos turėjo ir pasirinkta akademinės veiklos kryptis – teisės filosofija. Domėjimasis menu, gilesnis jo supratimas – tai savęs ir pasaulio pažinimo kelias, o žmonės, einantys kolekcininko keliu, turi ir socialinę pareigą – dalintis. Iš meno mylėtojo tampi globėju ir prisiimi atsakomybę – rūpiniesi, viešini, suvokdamas, kad tai nėra tik tavo nuosavybė, ji – visų.
Ilgą laiką kauptos dr. Jauniaus Gumbio vertybės nuolat eksponuojamos parodose. 2018 m. Nacionaliniame muziejuje surengta paroda „Advokato J. Gumbio kolekcija: knygose išlikusi praeitis“ supažindino visuomenę su įspūdingu senųjų Lietuvos ir lituanistinių knygų rinkiniu.
„Senos ir retos knygos per karus, okupacijas buvo išgrobstytos, tad jaučiu pareigą jas grąžinti į Lietuvą. Kolekcininko siekis – ne tik rasti, parodyti istorines vertybes, bet ir suteikti galimybę tyrinėti istorikams. Galima drąsiai teigti, kad Lietuvos istorijoje knygos vaidmuo kuriant visuomenę, išsaugant tautinį tapatumą yra neabejotinai fundamentalus. Greičiausiai žmogus, atėjęs į parodą ir už stiklo pamatęs seną knygą, kurios negalės pavartyti, daug nesužinos, bet svarbiausia, kad jis pajustų, jog gali didžiuotis valstybe, kurioje gyvena. Kad turistai, užėję pažiūrėti parodos, suprastų, jog jų lankoma šalis – Lietuva – turi turtingą, plačią, spalvingą istoriją. Ir šios šalies žmonės turi kuo didžiuotis“, – sako dr. Jaunius Gumbis.
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertingumas yra individualus jausmas ir suvokimas, kas yra kiekvienam iš mūsų svarbiausia ir naudinga. Vertinga knyga pirmiausia atspindi ypatingą Žmogaus ryšį su konkrečia knyga. Ji gali būti dovanota svarbaus Žmogaus ar šeimos relikvija, kuri perduodama iš kartos į kartą, ar ypatingo turinio, kuris paliko nepamirštamą vidinių apmąstymų įspūdį ir t. t.
Man, kaip bibliofilui, knyga turi ir socialinę, ne tik asmeninę vertę. Šiuo atveju knyga yra svarbi kultūrinio paveldo dalis, leidžianti pažinti savo valstybę, savo tautą, galų gale, save. Tokia knyga vertinga dėl jos meninės vertės, išleidimo datos, egzempliorių skaičiaus, įrišimo ar ekslibrisų. Ne mažiau svarbu tai, kad turima ar intensyviai ieškoma knyga būtų kultūros, istorijos, valstybingumo ar tautiškumo dalis. Minėtas knygos, kaip svarbios paveldo dalies, supratimas nulemia ir ypatingą atsakomybės pojūtį – prisiimti pareigą saugoti ir puoselėti į rankas patekusią paveldo dalelę.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Knygos yra tiesiausias kelias į save, kurį turime nueiti patys, neieškodami rekomendacijų ar patarimų iš mūsų nepažįstančių Žmonių.
Knygos – tarsi „milijonas mažų dalykų“, kurie leidžia pažinti ir suvokti save bei savo vietą supančiame pasaulyje. Kiekviena perskaityta yra knyga tarsi mažas, tačiau labai atsakingas žingsnis / indėlis į savo vidinio ir išorinio pasaulių suvokimą. Knygų skaitymo kontekste, mano nuomone, svarbu naudoti daugiskaitą. Nėra ir negali būti vienos knygos, kuri keistų ir / ar pakeistų Žmogaus gyvenimą (nors dėl Biblijos esu pasiruošęs diskutuoti). Labai svarbu, kad rinkdamiesi ar rekomenduodami kitiems skaityti knygas, turime būti tikri, kad „neužteršime“ savęs suvokimo nereikalingais autoriais, mintimis, istorijomis bei „nepaskęsime“ svetimose su asmeniniu mūsų pasauliu nesusijusiose emocijose. Vidinė savęs suvokimo ekologija tampa didžiausiu kiekvieno iš mūsų iššūkiu.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Taip, kelios mano lentynoje esančios knygos stovi neperskaitytos.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Tikrai ne. Spausdintą knygą renkiesi, jeigu iš skaitymo tikiesi ne tik įdomaus turinio, bet ir malonaus laiko praleidimo bei emocinio poilsio. Tačiau egzistuoja turinys, kuris turi būti lengvai ir patogiai prieinamas. Mano parašytos teisės teorijos ir teisės filosofijos knygos studentų patogumui yra prieinamos tik internete. Pagaliau, negalime atsisakyti technologijų suteikiamų alternatyvų susipažinti ar pasiekti mums norimą turinį.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Jau Platonas yra sakęs: „Ši (nauja) karta sunaikins pasaulį“. Nuo to laiko beveik niekas nepasikeitė – ir mes keistai bei su baime žiūrime į naująją kartą, ypatingai atkreipdami dėmesį, kad jie mažiai skaito ir neskiria pakankamai laiko mokslams. Tačiau realybė rodo, kad nebūtina baigti universitetus, kad galėtum padaryti didžiulius atradimus (Apple, Facebook, SpaceX ir t. t.), kurie didiesiems mokslo protams buvo / yra nepasiekiami. Esu tikras, kiekviena karta suras tinkamą knygų panaudojimą.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Klausimas ne apie knygą, o apie draugą. Neskolinčiau tam, kuris nemoka pagarbiai ir tinkamai elgtis su knyga.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Geros knygos „pergyvena“ Žmogų. Tačiau kiekvieno Žmogaus gyvenimas yra „didesnis“, nei jį būtų galima sudėti į knygos žanrą. Kaip mes bemylėtume knygas, negalime knygos, jos turinio iškelti aukščiau Žmogaus, kurį kiekvieną kartą rašau didžiąja raide.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Niekada nebuvau susimąstęs apie šį klausimą, nes jis man visiškai nesvarbus renkantis knygą skaitymui. Ne autorius ir ne jo gimtoji šalis daro knygą vertingą, o jos meninis turinys. Nemanau, kad dabar reikia nustoti skaityti F. Dostojevskį, nes jis Rusijos, pateisinančios žiaurumus ir nusikaltimus, rašytojas. Knygos vertingos ir tuo, kad verčia / turi versti mus mąstyti, moko sugebėti atskirti gerus ir blogus dalykus bei daryti sąmoningus etinius pasirinkimus.
Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Šiuo metu rašau knygą / monografiją, kurioje norėdamas suprasti Teisės krizės, kurioje dabar gyvename, priežastis, grįžtu prie fundamentalių Teisės klausimų: Kas yra Teisė? Iš kur ji atsirado? Kas ją padaro Teise? Kodėl mes turime pareigą jos laikytis? Ar ji nevaržo mūsų laisvės ir teisių? Kokia Teisė yra teisinga? Gal mes į sudėtingus Teisės klausimus ieškome pernelyg paprastų atsakymų, kurie negali paaiškinti įvairiapusės Teisės esmės ir praktikos? Ar Teisės supratimo ir aiškinimo procese įtraukiame visiškai nereikšmingų „autorių“, „teorijų“, „sąvokų“, „terminų“, „idėjų“, „metodų“, taip „užteršdami“ Teisės turinį, kas tinkamus ir aiškius atsakymus Teisėje daro negalimais? Gal mes, ieškodami paprastų atsakymų, praradome gebėjimą pažinti sudėtingus dalykus? Pamatinių Teisinių idėjų identifikavimas bei jų realistinė analizė yra pirminis žingsnis link teisingos bei intelektualios teisinės diskusijos apie teisingą ir veikiančią Teisę. Knyga turi būti geros diskusijos pradžia.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Baigęs rašyti savo knygą, pirmiausia noriu susipažinti su Salomėjos Jastrumskytės „Sinestezijos estetika“. Estetika man – ypatinga domėjimosi sritis, kuri leidžia pailsėti nuo praktinės realybės. Estetinio žvilgsnio, refleksijos, etikos, saviraiškos laisvės filosofinio lygmens ribų nesuvokimas ar jų nebuvimas man sukelia ir nepažinimo baimę, ir naujų atradimų grožį.
Knyga ir vertėjas. Olga Tokarczuk „Jokūbo knygos”
Knyga ir vertėjas. Olga Tokarczuk „Jokūbo knygos”
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, bendradarbiaudama su Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, tęsia pašnekesių su vertėjais ciklą „Knyga ir vertėjas“. Ketvirtuoju pokalbiu pristatome vertėją iš lenkų kalbos Vyturį Jarutį ir jo verstą Olgos Tokarczuk romaną „Jokūbo knygos“.
Neoficialiai manoma, kad būtent šis kūrinys lėmė Švedijos akademijos sprendimą 2018-aisiais skirti rašytojai Nobelio literatūros premiją. Olga Tokarczuk linkusi peržengti žanrų ir literatūrinių schemų ribas (neretai nulemtas rinkos), naujais ryšiais susieti įvairias formas ir raiškos būdus atskleidžiant pasaulio įvairovę, spalvingumą, simbiotinę prigimtį. Formaliu požiūriu „Jokūbo knygos“ yra istorinis romanas apie Švietimo epochon žengiančios Vidurio ir Pietryčių Europos religines, politines, kultūrines peripetijas. Tačiau jį galima skaityti ir kaip pačios istorijos apmąstymą, nes autorė kelia klausimus apie šiandieninės Europos turinį ir prasmę, ieško atsakymų į juos. Sykiu tai nepaprastai sodrus epas, kuriame rašytojos vaizduotė po smiltį sunešė ir fantastiškai, kartais mistiškai sulipdė žinomus ir nežinomus istorinius faktus, buitines realijas, įvairių kraštų tautosaką, Rytų ir Vakarų tradicijas bei papročius.