„Pradai ir žygiai“ eina iš gėdos prieš mūsų šviesiąją visuomenę: juk gėda milijoninėje tautoje, anot himno, didvyrių žemėje, neturėti nė vieno nei literatūros, nei meno žurnalo! Menininkų būrelis ir rėmėjų gausus būrys, kuriems dar rūpi ir rūpės menas, kad kultūros istorijos nebūtų priskaitomi prie tamsybės apaštalų, susimetė ir duoda, kas ką gali.“ Tokius karčius žodžius prieš šimtmetį paskelbė žurnalas „Pradai ir žygiai“, vienas iš daugelio kultūrinių leidinių, tarpukariu leistų Lietuvoje.

Bankrutavus kultūros žurnalui „Baras“, literatai Faustas Kirša, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Petras Vaičiūnas ir režisierius Antanas Sutkus nutarė leisti naują žurnalą „Pradai ir žygiai“. Jis turėjo būti pigesnis už „Barą“, todėl prieinamas mažiau pasiturintiems skaitytojams.

Pirmasis „Pradų ir žygių“ numeris pasirodė 1926 m. gegužės mėnesį. Žurnalą spausdino „Raidės“ spaustuvė, o puošnų, ornamentuotą viršelį – litografija „Žiedas“. Leidinio dizainą sukūrė meninis redaktorius Juozapas Levinsonas-Benari.

Redaktorius F. Kirša pirmajame numeryje apibrėžė žurnalo tikslą: kelti tautos kultūrą ir kritikuoti neigiamus jos reiškinius. O kelti tikrai yra ką – lietuviška kultūra apgailėtinos būklės, inteligentams terūpi materialinė gerovė ir partiniai interesai. Visuomenė – paviršutiniška, ją sudomina nebent skandalingos naujienos. F. Kirša pasigedo dvasinių vadovų, kokiais prieš karą buvę Vydūnas ir Maironis. Universitetas skleidžiąs užsieninę mintį…

1926 m. žurnalas buvo leidžiamas kas mėnesį, išėjo 8 „Pradų ir žygių“ numeriai, iš kurių du buvo dvigubi. 1927 m. žurnalas imtas leisti kas tris mėnesius, pasirodė 2 ketvirtiniai numeriai ir paskutinis dvigubas pusmečio numeris – Nr. 3/4 (11/12).

Daug dėmesio „Pradų ir žygių“ žurnalas skyrė kultūros politikai. Buvo paviešintos Meno tarybos prie Švietimo ministerijos, Tautos namų steigimo idėjos, aptariama Lietuvos meno kūrėjų draugijos veikla. Apie tai rašė B. Sruoga, V. Krėvė, P. Vaičiūnas, F. Kirša, Petras Galaunė ir kiti.

Adomas Jakštas, Vydūnas, Juozapas Albinas Herbačiauskas žurnale svarstė filosofinius menininko misijos klausimus. Motiejus Gustaitis rašė apie meno ir religijos santykį.

Literatų gyvenimą, literatūros kritiką, knygų leidybą žurnale įvairiais aspektais aptarė Stasys Anglickis, Vytautas Bičiūnas, F. Kirša, V. Krėvė, Kostas Korsakas, Romas Striupas. Jie taip pat publikavo naujų knygų apžvalgas ir recenzijas.

„Pradų ir žygių“ autoriai itin domėjosi lietuvių kalbos norminimu. Apie kalbos kultūrą ir kalbininkų diktatą rašė V. Krėvė, F. Kirša, Motiejus Miškinis, Stasys Dabušis ir kiti. Dėl žurnale išsakytų minčių kilo audringa polemika, į kurią įsitraukė ir kiti periodiniai leidiniai.

Žurnalas daug rašė apie teatrą. Spektaklių apžvalgų, straipsnių apie vaidybos mokyklas ir teatro reikšmę visuomenės gyvenime paskelbė A. Sutkus, F. Kirša, V. Bičiūnas ir kiti.

Apie dailę, vaizduojamojo meno parodas rašė J. Levinsonas-Benari, V. Bičiūnas, Justinas Vienožinskis, Ignas Šlapelis. P. Galaunė paskelbė studiją apie Lietuvos kryžius.

Muzikos tema rašė Balys Dvarionas, apie dainavimo mokymą – Kazys Kubilius.

„Pradų ir žygių“ žurnalas ir pradžių publikavo vien publicistinius ir kritikos straipsnius, bet nuo 1926 m. Nr. 4/5 jame radosi ir grožinės literatūros kūrinių, jų ypač pagausėjo 1927 m. Poezijos žurnale publikavo S. Anglickis, F. Kirša, Adomas Lastas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Pranas Morkūnas, Juozas Tysliava, P. Vaičiūnas, Bronius Vaitiekūnas, prozos – Antanas Giedraitis-Giedrius, R. Striupas, Mykolas Vaitkus, draminės misterijos ištraukų – V. Krėvė.

1926 m. išėjo du proginiai žurnalo numeriai: Nr. 7 buvo skirtas V. Krėvės, o Nr. 8 – Adomo Varno kūrybos 20 metų sukaktuvėms paminėti. Šie numeriai buvo iliustruoti sukaktuvininkų portretais. Taip pat buvo minimos ir kitos sukaktys, mirties metinės. Žurnale buvo publikuoti Petro Vileišio, M. Gustaičio, Jono Basanavičiaus ir kitų žymių asmenų nekrologai.

Nuolatinė „Pradų ir žygių“ rubrika „Kronika“, sulaukusi nemažai kritikų pagyrimų, informavo apie kultūros naujienas Lietuvoje ir pasaulyje. Paskutiniame numeryje atsirado rubrika „Užsieniai ir Lietuva“, pasakojanti apie lietuvių kultūros sklaidą kaimyninėse valstybėse.

1927 m. padidėjusios apimties žurnale buvo paskelbta ir pažintinių straipsnių: Juozas Balčiūnas-Švaistas paskelbė apybraižą apie Izaoką Niutoną, Vladas Dubas – apie Viktorą Hugo ir prancūzų romantizmą. P. Galaunė publikavo didelio pasipiktinimo sulaukusį feljetoną „Chamas eina“. Vytautas Steponaitis pateikė statistinių duomenų apie 1923–1927 m. valstybės biudžeto išlaidas įvairioms organizacijoms, tarp jų – kultūros ir meno įstaigoms.

Aštrus „Pradų ir žygių“ kritikų tonas ir principingumas patiko ne visiems. V. Mykolaitis-Putinas, vertindamas žurnalą, pastebėjo, jog žurnalo autoriai beveik visą savo dėmesį ir energiją yra nukreipę į neigiamus visuomenės reiškinius, o F. Kiršos idealizmas „meta ant gyvenimo juodą šešėlį“. Kritikas palinkėjo žurnalui atrasti ir teigiamų dalykų, meno ir literatūros laimėjimų, kurie keltų pasitikėjimą savimi ir leistų pasidžiaugti.

Kitas kritikas, Vincas Kvieska, pastebėjo, kad „Pradams ir žygiams“ netrūksta „meniško aristokratizmo“, tačiau ragino ne susipriešinti su politikais ir valdininkais, o ieškoti sutarimo: „menas Lietuvoje tik tada pasieks savo aukštumas, kada menininkai įleis giliai šaknis į liaudį ir atras bendrą kalbą su kitais idėjos darbuotojais.“

Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, pasirašęs V. Kiečiu, „Lietuvos“ dienraštyje taip pat prikišo „Pradų ir žygių“ autoriams polinkį skųstis viskuo, kuo tik įmanoma: visuomene, pedagogais, jų auklėtiniais, kritikais, knygynais, kunigais, ypač – valdžia, teigė, neva „žurnalas yra kertelė, kurioje menininkai suėję gali išlieti savo ašaras“.

F. Kirša be atlygio redagavo „Pradų ir žygių“ žurnalą ir rūpinosi jo leidyba, tekstus tvarkė savo bute, o su bendradarbiais susitikdavo Konrado kavinėje. Honorarų autoriai negaudavo. Kiekviename numeryje buvo skelbiamas leidinio rėmėjų sąrašas. 1926 m. jų buvo per 50, antraisiais leidimo metais liko apie 30.

Menkos pajamos iš reklamos, prenumeratos ir atskirų numerių pardavimo neleido žurnalo leidėjams atsipūsti nuo piniginių rūpesčių. Surinktos lėšos buvo išleidžiamos pirkti popieriui, spausdinimo, siuntimo ir kitoms paslaugoms apmokėti. Pirmųjų metų pabaiga leidiniui buvo finansiškai sunki, todėl Švietimo ministerija skyrė 1000 litų pašalpą įsiskolinimams apmokėti. Meno tarybos skirta pašalpa (3000 litų) leido žurnalui gyvuoti dar metus.

Ekonominė krizė ir ištuštėjęs valstybės iždas privertė visus biudžetininkus susiveržti diržus. F. Kirša Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos prašė skirti 9200 litų 1928 m. planuojamiems keturiems žurnalo numeriams, iš kurių pirmasis būtų buvęs proginis, skirtas valstybės dešimtmečio jubiliejui. Parama nebuvo skirta, žurnalo leidyba nutrūko.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi visi 1926–1927 m. išleisti „Pradų ir žygių“ numeriai. Biblioteka taip pat turi rankraštinių dokumentų, susijusių su aptariamu leidiniu. Tai – žurnalo redaktorius F. Kiršos laiškai švietimo ministrui (1926-11-02) ir Knygų leidimo komisijai (1928-03-06) dėl pašalpų (F96-297). Taip pat saugomi du kalbininko Jono Jablonskio rankraščiai su „Pradų ir žygių“ kalbos klaidų sąrašais (F99-128, 129).

Parengė J. Stasytė Berniūnienė