Vienas iš žymiausių XX a. Lietuvos fizikų ir mokslo organizatorių gimė Klausgalvų Medsėdžių kaime (Salantų valsčius, Telšių apskritis). 1927 m. baigė Plungės gimnaziją, 1931 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos ir gamtos fakultetą, įgijo fizikos specialybę. Atitarnavęs kariuomenėje, nuo 1933 m. universitete Kaune dirbo laborantu, vėliau asistentu. Susidomėjęs Vladimiro Foko darbu iš atomo teorijos, išvažiavo į stažuotę Anglijoje. Per vargus grįžęs į Lietuvą (užklupo Antrasis pasaulinis karas), pėsčias dvi dienas keliavo iš Kauno į Vilnių, taip norėdamas pažymėti pagrindinės aukštosios mokyklos persikėlimą į sostinę. Atkaklus žemaitis, siekęs mokslo, išsikėlė sau tikslą – savarankiškai tapti pirmuoju Lietuvoje fiziku teoretiku atomo fizikos srityje. Per kelis dešimtmečius A. Jucys nuvertė kalnus Lietuvos moksle, stebino tikslingu, kruopščiu ir gerai organizuotu darbu. Kartu su mokiniais Jošua Levinsonu ir Vladu Vanagu parašė monografiją, kuri susilaukė dviejų leidimų anglų kalba ir iki šių dienų naudojama tiek atomo fizikos, tiek ir gretimose mokslo srityse. Parengęs beveik pusšimtį daktarų, sukūrė vieną iš gausiausių ir žinomiausių mokslinių mokyklų Lietuvoje. Labai svarbiu šalies mokslui pokario laikotarpiu ėjo įvairias atsakingas pareigas Lietuvos mokslų akademijoje (LMA) ir kitose organizacijose: LMA Fizikos, chemijos ir technikos mokslų skyriaus akademikas sekretorius, mokslo žurnalų patarėjų kolegijų narys, tarptautinių ir sąjunginių pasitarimų, simpoziumų ir seminarų organizacinių komitetų pirmininkas, tarptautinių ir sąjunginių mokyklų lektorius. Būdamas Fizikos ir matematikos instituto direktoriumi, prisidėjo ne tik prie fizikos mokslo, bet ir prie kitų mokslų Lietuvoje plėtros. Jo rūpesčiu dar 1962 m. buvo įkurtas skaičiavimo centras, kuriame veikė pirmoji respublikoje universali elektroninė skaičiavimo mašina (kompiuteris).

Aistringas žemaitis, viename interviu kalbinamas pasakyti keletą žodžių apie save ir apie dabartinę Plungę, prisipažino, kad čia praleisti penkeri metai buvo patys gražiausi. Turtingos istorijų apylinkės, nuostabi gamta įkvėpė rašyti eiles ir pamilti poeziją. Laisvalaikiu klajodamas gamtoje, deklamuodavo eiles. Susižavėjimas grožine literatūra išliko ir suteikė jėgų dirbti mokslinį darbą – „Juk mokslas – taip pat kūryba.“ A. Jucys laiškuose geriems pažįstamiems pasirašydavo „Tamstos Jucys, žemaitis“. Mėgo ne tik žemaičius, bet ir visus lietuvius, išlaikiusius savo tarmę. Privačiai šnekėdavo tarmiškai ir daug laiko skyrė Žemaitijos tyrinėjimams. Kaupė istorinę ir etnografinę medžiagą, talkino Kretingos kraštotyros muziejui, gelbėjo nuo sunaikinimo liaudies meno paminklus. Surado vertingos informacijos apie vyskupo Motiejaus Valančiaus giminę. JAV 1978 m. išleistoje knygoje A. Jucys įvardytas kaip vienas iš šešių pagrindinių vyskupo gyvenimo tyrinėtojų. Garsėjo kaip aktyvus kraštotyrininkas ir istorinių rankraščių kolekcininkas. Jo kolekcija (201 dokumentas) saugoma LMA Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus A. Jucio fonde (F285). Istorikas Eugenijus Saviščevas Žemaitijos feodalinių dokumentų kolekciją pavadino nuostabiu radiniu, kurio vertingiausia dalis – 57 seni LDK laikotarpio dokumentai. Domėjosi kalbotyra ir rašė mėgėjiškus straipsnius apie vietovardžius, kalbos ir fizikos terminus. Kai kuriuos iš tų straipsnių pavyko paskelbti. Kalbininkas Pranas Kniūkšta įvardijo A. Jucį savitu mėgėju, kuris turėjo išugdytą subtilų kalbos jausmą. Jei būtų pasirinkęs kalbotyros specialybę, kaip atkaklus ir darbštus žemaitis šioje srityje būtų daug pasiekęs. Daug dėmesio skyrė Plungiškių draugijos veiklai. Būdamas draugijos prezidentu, savo autoritetu ir atkaklumu išlaikė draugijos gyvavimą, nors tuo laikotarpiu į tokias organizacijas valdžia žiūrėjo įtariai. Bendravo su Žemaitijos jaunimu, kalbino moksleivius rinktis fizikos specialybę, skaitė paskaitas apie fizikos mokslą ir kraštotyrą.

Eglė Šegždienė