Longerich, Peter. Unwillige Volksgenossen: wie die Deutschen zum NS-Regime standen. München: Siedler, 2025. 637 p.

Ar vokiečiai po 1933 m. buvo lyderių palaikymo ir pritariančiųjų tauta? Iki šiol vyrauja nuomonė, kad dauguma vokiečių po 1933 m. buvo apimti euforiškos nacionalinio optimizmo dvasios ir stebėtinai greitai prisidėjo prie naujųjų vadovų, palaikė nacių diktatūrą. Šis požiūris yra giliai įsišaknijęs ir iki šiol formuoja mūsų supratimą apie „valdžios perėmimą“ ir jo pasekmes. Peteriui Longerichui, vienam žymiausių nacionalsocializmo istorikui ir daugybės bestselerių autoriui, kyla pagrįstų abejonių dėl šio aiškinimo. Remdamasis tūkstančiais įvairių to meto nacių diktatūros institucijų ataskaitų, kurios iki šiol nebuvo išsamiai tyrinėtos, P. Longerichas pateikia pirmąjį išsamų Trečiojo Reicho visuomenės nuotaikų aprašymą. Autoriaus surinkta medžiaga rodo, kad gyventojų nepasitenkinimas režimu buvo daug didesnis, nei manyta anksčiau. Jis buvo plačiai įsišaknijęs visuose gyventojų sluoksniuose – nuo ūkininkų iki darbininkų ir viduriniosios klasės. Šis vertingas tyrimas leidžia naujai pažvelgti į vokiečių nuotaikas ketvirtuoju ir penktuoju dešimtmečiais. Tai akis atverianti knyga, kuri visų pirma griauna nacių propagandos mitą ir keičia mūsų požiūrį į nacių režimo pagrindus.

Dikötter, Frank. Diktator werden: Populismus, Personenkult und die Wege zur Macht. Stuttgar: Cottaʼsche Buchhandlung, 2020. 367 p.

Benitas Musolinis, Adolfas Hitleris, Josifas Stalinas, Mao Dzedongas, Kim Ir Senas, Nikolajė Čaušesku, Mengistu Haile Mariam, Fransua Diuvaljė ir daugelis kitų. Kaip diktatoriai ateina į valdžią ir kaip jiems pavyksta išlaikyti valdžią savo rankose? Nyderlandų istorikas Frankas Dykàteris (Frank Dikötter) vaizdžiai aprašo žiauriausių XX a. diktatorių kultą. Tai įspėjamoji knyga mūsų laikams, kai politikai vėl naudoja panašias priemones valdžiai išlaikyti. Remdamasis negailestingiausių tironų biografijomis, autorius parodo, kad joks diktatorius negali įtvirtinti savo valdžios vien teroru, represijomis ir visur tvyrančia baime. Lyginant taikomus gerai apgalvotus ir ištobulintus valdžios metodus, išryškėja, kaip žiaurūs despotai sugebėdavo patraukti žmones į savo pusę, sulaukti pritarimo, netgi šlovinimo. Dar studijų metais autorius susidomėjo diktatūrų pasitelkiamais veiksmingais valdymo būdais, kurie įtvirtina ir ilgam išlaiko diktatorių valdžią – kartais net po jų mirties. Autorius pabrėžia, kad asmenybės kultas nėra atgyvenęs praeities reiškinys.

Aus Rot wird Schwarz – und dann?: Pigmentveränderungen an Kunst- und Kulturgut. Berlin: Hendrik Bäßler Verlag, 2024. 200 p.

Leidinyje surinkti Hornemano instituto kartu su ICOMOS Konservavimo ir restauravimo darbo grupe bei Restauratorių asociacija organizuotos tarpdisciplininės konferencijos pranešimai. Didelio susidomėjimo sulaukė konferencijoje aptarti cheminiai ir fizikiniai pigmentų pokyčiai paveikslų dažų sluoksniuose, kurie gali iš esmės pakeisti pirminę paveikslo spalvinę gamą ir paveikti meninį įspūdį. Pavyzdžiui, pigmentas raudonasis švinas gali virsti švino oksidu, todėl kadaise buvusios ryškiai raudonos spalvos sritys tampa rudos arba juodos. Kraštutiniais atvejais dėl pigmento pokyčių gali net išnykti spalva. Atkurti pigmentą galima tik labai retais atvejais ir tai yra etiškai abejotina. Būtina atsižvelgti ir į rišamąsias medžiagas bei dangas, nes jų dažnai neįmanoma atskirti nuo pigmentų konversijos ir pakitusio spalvinio poveikio. Konferencijoje aptariama tema yra labai svarbi įvairių sričių specialistams – istorikams, menotyrininkams, chemikams, fizikams, restauratoriams, technologams, vykdantiems mokslinius meno ir kultūros vertybių tyrimus, jas konservuojantiems ir restauruojantiems.

Karl, Eva. „Coburg voran!“: Mechanismen der Macht – Herrschen und Leben in der „ersten nationalsozialistischen Stadt Deutschlands“. Regensburg: Schnell & Steiner, 2025. 824 p.

Knygoje Eva Karl atskleidžia priežastis, kodėl būtent Koburgo miestas 1929 m. tapo pirmuoju nacionalsocialistiniu miestu Vokietijoje ir tokiu būdu Hitlerio režimo pradininku. Autorė tyrinėja, kokią įtaką šie įvykiai turėjo miestui ir jo gyventojams, savivaldybės administracijai, darbo ir švenčių kultūrai 1930–1940 m. bei viso regiono ekonomikai karo suirutės metu iki 1945 m. Tyrimo centre – akivaizdūs ir slapti Koburgo Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos (NSDAP) valdymo mechanizmai, represijos ir propagandos kampanijos, bet kokios laisvės varžymas, ištisų gyventojų grupių, pirmiausia žydų, išstūmimas iš vadinamosios „tautinės bendruomenės“, išpuoliai prieš kitaip mąstančiuosius. Tyrimai atlikti, vadovaujantis griežtais moksliniais kriterijais ir laikantis visų būtinų objektyvumo reikalavimų. Knygoje spausdinami šaltiniai leidžia patikrinti kiekvieną teiginį. Taigi šis leidinys yra ne tik pirmasis išsamus tamsiąją Koburgo praeitį atskleidžiantis pasakojimas, bet ir įspėjimas. Jame pateikiamos išvados yra nepaprastai svarbios dabarčiai ir ateičiai.

Protestantismus in den baltischen Landen und in Litauen: Nation und Konfession vom 16. Jahrhundert bis 1918. Münster: Aschendorff Verlag, 2021. 557 p.

Leidinyje įvairių sričių mokslininkai iš Estijos, Suomijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Švedijos ir Vokietijos nagrinėja protestantizmo istoriją Baltijos šalyse ir Lietuvoje nuo Reformacijos pradžios iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Knygoje nagrinėjami religiniai, kultūriniai ir politiniai procesai, veikę regiono visuomenes. Ypatingas dėmesys skiriamas protestantiškų konfesijų – liuteronų, reformatų – įtakai miestų plėtrai, švietimui, tautinės tapatybės raidai ir socialiniams pokyčiams. Autoriai aptaria Reformacijos sklaidą XVI a., tikybos bendruomenių santykius su katalikiška valdžia ir Rusijos imperijos administracija, taip pat protestantiškos minties vaidmenį Apšvietos epochoje ir XIX a. tautiniams sąjūdžiams. Leidinys remiasi plačiu archyvinių šaltinių, teologinių traktatų, spaudos ir statistinių duomenų spektru. Ši knyga yra vertingas šaltinis religijos istorikams, kultūros tyrėjams ir visiems, besidomintiems Baltijos regiono politinės bei konfesinės tapatybės raida. Ji padeda suprasti, kaip protestantizmas veikė visuomenės modernėjimo procesus ir tautinio sąmoningumo brendimą iki 1918 m.

Meyer-Schlenkrich, Carla. Wann beginnt die Papierzeit?: zur Wissensgeschichte eines hoch- und spätmittelalterlichen Beschreibstoffs. Berlin: De Gruyter, 2024. VIII, 704 p.

Knygoje nagrinėjamas popieriaus atsiradimo ir įsitvirtinimo procesas Europoje Brandžiųjų ir Vėlyvųjų viduramžių laikotarpiu. Šis procesas laikomas esminiu Europos raštijos istorijos lūžiu. Autorė siekia atsakyti į klausimą, kada popierius tapo vyraujančia rašymo medžiaga ir kokie veiksniai lėmė šį pokytį. Remiantis išlikusiais rašytiniais šaltiniais, rankraščiais ir administraciniais dokumentais, knygoje nagrinėjamas laipsniškas perėjimas nuo pergamento prie popieriaus bei šio vyksmo socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai aspektai. Joje pabrėžiama, kad „popieriaus epocha“ prasidėjo nepastebimai – be revoliucinių lūžių, būdingų, pavyzdžiui, knygų spausdinimo išradimui. Šis procesas buvo ramus, be staigių konfliktų ar esminių kultūros pertvarkų. Tyrimu siekiama kiekybiškai ir kokybiškai nustatyti šio perėjimo dinamiką bei ieškoti priežasčių, kodėl jis vyko ramiai. Darbe aptariami popieriaus paplitimo įvairiuose regionuose skirtumai, jo ekonominis prieinamumas, naudojimo sritys (nuo buhalterinių dokumentų iki literatūrinių rankraščių) ir reikšmė raštijos plėtrai bei žinių sklaidai. Knyga svarbi tyrėjams, besidomintiems Viduramžių kultūros istorija, raštijos medžiagų evoliucija, žinių istorija ir materialiosios kultūros tyrimais. Ji padeda geriau suprasti, kaip technologiniai pokyčiai keitė informacijos kaupimą, saugojimą ir prieinamumą.

Über Stammbücher schreiben: Erschließung und Erforschung von Freundschaftsbüchern (16.–19. Jahrhundert). Göttingen: Wallstein Verlag, 2025. 434 p.

Nuo 1980-ųjų atminimų knygos sistemingai kataloguojamos ir sulaukia vis didesnio mokslininkų dėmesio. 2023 m. Volfenbiutelio mieste surengta bendra Hercogo Augusto bibliotekos ir Žemutinės Saksonijos krašto archyvo konferencija, kurioje pirmą kartą išsamiai nagrinėta atminimų knygų tema, atsižvelgiant į naujausius katalogavimo ir mokslinių tyrimų projektus, apimančius įvairius laikotarpius ir disciplinas. Konferencijoje dalyvavę archyvų, bibliotekų ir universitetų tyrėjai apžvelgė šio žanro ir žiniasklaidos istoriją, aptarė skaitmeninio katalogavimo ir mokslinių tyrimų metodus, įvertino atminimų knygas kaip veiksmingą tinklaveikos priemonę, kaip vertingus meno, muzikos, kalbos ir literatūros istorijos liudijimus. Taip pat buvo nagrinėjamas (Ankstyvųjų) Naujųjų laikų atminimų knygų performatyvumas ir medžiagiškumas. Ypatingas dėmesys skirtas šių objektų katalogavimo ir įvairių tyrimo aspektų sąsajoms. Leidinyje skaitytojams pateikiami apibendrinti konferencijos rezultatai.

Petz, Wolfgang. Zuflucht auf Zeit: Lageralltag in Kempten1945 bis 1949 aus der Sicht des litauischen Fotografen Kazys Daugėla. Friedberg: LIKIAS, 2023. 128 p. 

Kempteno mieste, po karo buvusioje amerikiečių zonoje, glaudėsi Rytų Europos gyventojai – lenkai, ukrainiečiai, estai, latviai ir lietuviai, nuo sovietų kariuomenės ir stalininio teroro ieškoję prieglobsčio Vakaruose. Kempteno pabėgėlių stovykloje susirinko bene gausiausia lietuvių bendruomenė iš visų Vokietijoje veikusių stovyklų. Stovyklos išskirtinis bruožas buvo tai, kad pabėgėliai čia gyveno ne laikinuose barakuose niekieno žemėje, bet įprastuose pastatuose, labai arti miesto, ir jau nuo 1945 m. beveik trečdalis jų persikėlė į nuomojamus butus pačiame Kemptene. Stovykloje veikė daugybė lietuvių kultūros organizacijų, buvo įsteigtas vaikų darželis, mokykla ir gimnazijos klasės, steigiamas suaugusiųjų švietimas, rengiama ir platinama spauda. Istorinio komentaro autorius Volfgangas Pecas (Wolfgang Petz), remdamasis gausia archyvine medžiaga bei gyventojų prisiminimais, atkuria kelerius metus gyvavusios karo pabėgėlių stovyklos gyvenimą statistiniu, socialiniu ir kultūriniu požiūriais. Daugiausia dėmesio knygoje skiriama lietuvių fotografo Kazio Daugėlos, su šeima pasitraukusio į Vakarus ir iki 1949 m. gyvenusio Kempteno stovykloje, nuotraukoms. Kazys Daugėla įamžino šių žmonių kasdienybę: gyvenimą bendruose būstuose, palėpėse, žiemos šaltį ir maisto trūkumą. Nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų, lietuviai čia sukūrė nepaprastai gyvą kultūrinį gyvenimą – buvo rengiamos pamaldos, mokyklų pamokos, sporto varžybos, koncertai ir teatro spektakliai. K. Daugėlos nuotraukos iš Kempteno stovyklos yra labai retos ir dėl to ypač vertingos, nes liudija lietuvių pabėgėlių gyvenimą Vokietijos stovyklose.

Arend, Stefanie. Amors Verwandlungen: der Gott der Liebe in der frühneuzeitlichen Emblematik. Regensburg: Schnell & Steiner, 2023. 407 p.

Šis mokslinis darbas skirtas meilės dievo Amūro (Kupidono) įvaizdžių ir simbolikos tyrimui Ankstyvųjų naujųjų laikų embleminėje literatūroje. Autorė taiko vieno atvejo tyrimo metodą, leidžiantį išsamiai nagrinėti daugelį būdingųjų detalių, kurios, taikant kitus metodus, dažniausiai praleidžiamos. Šis metodas taip pat leidžia surinkti gana daug duomenų, išreikštų žodžiais ir vaizdais. Dėmesys knygoje sutelktas į meilės dievą Amūrą, populiarią literatūros bei kultūros istorijoje mitologinę būtybę. Pirmą kartą aprašomi ir aptariami įvairūs intermedialūs šios būtybės atvaizdai estetiškai skirtinguose embleminiuose šaltiniuose. Sistemingai nagrinėjami emblemų rinkiniai, vizualiniai motyvai ir jų tekstiniai komentarai, atskleidžiant, kaip emblematika tapo priemone meilės prigimčiai ir jos vaidmeniui socialiniame bei religiniame gyvenime apmąstyti. Tyrimų objektu pasirinkus meilės dievą Amūrą ir jo dvasinę atmainą „Amor divinus“, kyla horizontalaus ir vertikalaus dalykų santykio klausimas. Šis naujas metodologinis požiūris nušviečia Amūro virsmą, paaiškina atitinkamus antikinės mitologijos, filosofijos ir dvasinio diskurso raidos etapus bei jų ryšius.

Kaufmann, Thomas. Der Bauernkrieg: ein Medienereignis. Freiburg; Basel; Wien: Herder Verlag, 2024. 544 p.

Valstiečių karas kartu su Reformacija žymi Naujųjų laikų pradžią. Tačiau, skirtingai nei reformacijos šalininkai, sukilėliai nesugebėjo įgyvendinti savo iš dalies šiuolaikiškai skambančių reikalavimų. Valstiečių sukilimas buvo žiauriai numalšintas. Valstiečių karas visada buvo suvokiamas ideologiškai – jau vyksmo metu, pasak Getingeno teologo ir bažnyčios istoriko Tomo Kaufmano (Thomas Kaufmann), jis buvo visų pirma žiniasklaidos įvykis. Autorius išmaniai nagrinėja prieštaringus, konfesiniais ir, galiausiai, politiniais bei ideologiniais motyvais grįstus įvairių laikotarpių Valstiečių karo vertinimus. Remdamasis išsamiais šaltinių tyrimais, jis atskleidžia ideologinius iškraipymus ir pateikia patrauklią šio svarbaus įvykio sampratą, leidžia skaitytojams visiškai naujai pažvelgti į Valstiečių karą, komunikacijos ir informacijos sklaidos reikšmę bei poveikį sukilimo pradžiai ir plėtrai.

Wagner, Hennes. Die Hanse: Aufstieg und Niedergang einer Handelsmacht: die wirtschaftlichen und politischen Strukturen einer mittelalterlichen Großmacht. Ahrensburg: tredition, 2024. 141 p.

Nuo pirmųjų prekybos tinklų XII amžiuje iki jos nuosmukio XVII amžiuje Hanzos sąjunga buvo viena galingiausių jėgų Viduramžių Europoje. Henesas Vagneris (Hennes Wagner) išsamiai aprašo ekonomines ir politines struktūras, kurios sudarė šią nepaprastą miestų sąjungą, supažindina skaitytoją su įdomia Hanzos istorija, atskleidžia pagrindinių miestų, tokių kaip Liubekas ir Hamburgas, vaidmenį ir paaiškina, kaip strateginės sąjungos ir diplomatiniai gebėjimai pavertė Hanzą vyraujančia prekybos galia. Autorius pasakoja, kaip naujoviška prekyba, platus prekybos kelių tinklas ir valdymas per Hanzos suvažiavimą, kuriame atstovai iš įvairių Hanzos miestų rinkdavosi aptarti ir spręsti svarbių prekybos, politikos, teisės bei saugumo klausimų, prisidėjo prie šios sąjungos klestėjimo. Šis išsamus ir vaizdingas sudėtingų organizacinių struktūrų bei ekonominių dinamikų, padariusių Hanzą išskirtinę, tyrimas skirta istorijos mėgėjams, ekonomikos istorikams ir visiems, norintiems sužinoti daugiau apie vienos svarbiausių Viduramžių prekybos galių veikimo mechanizmus ir įtaką.

Schlögl, Rudolf. Europas Frühe Neuzeit: Geschichte und Theorie einer Gesellschaft auf dem Weg in die Moderne. Göttingen: Wallstein Verlag, 2025. 783 p.

Rudolfas Šlioglas (Rudolf Schlögl) tiria Ankstyvųjų naujųjų laikų (apie 1500–1800 m.) Europos visuomenę ir jos raidą modernybės link. Autorius derina istorinį ir teorinį požiūrius: aptaria politinius, ekonominius, religinius, kultūrinius ir socialinius procesus, kurie lėmė naujus valdžios, mokslo, religijos ir visuomenės santykius. Europos moderniosios visuomenės sandara XVIII a. pabaigoje buvo tiek mažai tikėtina, kiek ir išskirtinė pasaulinės istorijos mastu. Rudolfas Šlioglas nagrinėja svarbiausius epochinius lūžius – Reformaciją, mokslinę revoliuciją, valstybės centralizaciją, ankstyvosios kapitalistinės ekonomikos plėtrą, naujų pasaulėžiūrų atsiradimą. Jis pabrėžia, kad Ankstyvųjų naujųjų laikų laikotarpis buvo esminė pereinamoji epocha tarp Viduramžių ir moderniosios visuomenės, kurios metu susidarė šiuolaikinės Europos politinės, teisinės ir kultūrinės struktūros. Autorius nesiremia modernizacijos ar pažangos teorijomis, bet seka problemas, kurias teko įveikti, atsitiktinumus ir tarpusavio sąveikas, turėjusias lemiamą reikšmę šiam procesui. Tyrimas jungia medijų istoriją, komunikacijos teoriją ir socialinių sistemų struktūros istoriją. Tokiu būdu dar prisidedama prie pamatinių sociologinių sąvokų ir kategorijų aiškinimo bei istorizavimo. Autorius atveria platų panoraminį visuomenės istorijos vaizdą – nuo šeimos, korporacijų, valdžios administracijos, įmonių, socialinio protesto ir religinių judėjimų iki funkcinių sričių, tokių kaip teisė ir ekonomika. Ši knyga yra svarbi studija istorikams, kultūros tyrėjams ir visiems, kurie domisi Europos modernizacijos ištakomis. Ji suteikia išsamų tarpdisciplininį šios epochos vaizdą ir padeda suprasti, kaip XVI–XVIII a. pertvarkos lėmė dabartinės Europos kontūrus.

Wehrens, Hans Georg. Die Kreuzigungsdarstellungen: im ersten Jahrtausend mit einer Ikonographie der Kreuzsymbole. Petersberg: Michael Imhof Verlag, 2024. 160 p.

Knygoje Hansas Georgas Vėrensas (Hans Georg Wehrens) tyrinėja Jėzaus Kristaus nukryžiavimo vaizdavimą pirmojo tūkstantmečio krikščioniškojoje dailėje. Autorius nagrinėja, kaip įvairiose geografinėse ir kultūrinėse erdvėse (nuo ankstyvosios krikščionybės laikotarpio iki Bizantijos ir Ankstyvųjų viduramžių) susidarė ir kito kryžiaus bei nukryžiavimo ikonografija. Knygoje pristatoma beveik išsami seniausiųjų Kristaus nukryžiavimo vaizdų kolekcija, religijos bei meno istorijos raidos kontekste pateikiami smulkūs jų aprašymai ir aiškinimai. Pirmojoje dalyje išsamiai atkuriama kryžiaus formų ikonografija – nuo ikikrikščioniškų simbolių iki šiuolaikinių variantų, papildyta svarbiausių kryžiaus tipų iliustracijomis. Įvadinė chronologinė apžvalga sudaro sąlygas tiksliai lokalizuoti ir datuoti nagrinėjamus meno kūrinius ir taip palengvina jų tyrimą. Toliau pateikiama kryžiaus motyvų raidos chronologija, terminų žodynėlis, vardų ir sąvokų rodyklė bei išsamus literatūros sąrašas, suteikiantis galimybių tolesniems tyrimams. Šis leidinys yra svarbus indėlis į ankstyvosios krikščionybės meno tyrimus, nes sistemingai apžvelgia ikonografinės tradicijos raidą ir leidžia geriau suprasti nukryžiavimo vaizdinių teologinę bei kultūrinę reikšmę. Jis svarbus meno istorikams, teologams ir kultūros tyrėjams, nagrinėjantiems religinių simbolių permąstymą bei jų poveikį Vakarų civilizacijos vaizdinių sistemai.