Ritterorden – Ordensritter: Begleitband zur Ausstellung auf Burg Querfurt. Freiburg im Breisgau: wbg Academic, [2025]. 310 p. 

1118 m. Jeruzalėje įkūrus Tamplierių ordiną, prasidėjo nauja epocha, kai riteris tapo ir kardu, ir malda ginkluotu vienuoliu. Nors riterių ordinų ištakos siekia laikus dar prieš kryžiaus žygius ir rekonkistą, būtent nuo šio įvykio prasidėjo krikščioniškojo kario istorija, pakeitusi Europos veidą. Riterių ordinai šimtmečiais veikė Europos dvasinį, kultūrinį ir socialinį gyvenimą, o jų palikimas išliko iki šių dienų. Jų istorinę raidą pristato Kverfurto pilyje surengta paroda. Šis išsamus parodą lydintis leidinys ne tik pristato svarbiausias riterių ordinų raidos kryptis, ypatingą dėmesį skirdamas vidurio Vokietijai, bet ir supažindina su iškiliausiais riterių ordinų atstovais bei įspūdingiausiais parodos eksponatais. Be kryžiaus žygių ir rekonkistos dvasinių-karinių ordinų, pristatomi ir Naujaisiais laikais atsiradę dvaro riterių ordinai bei modernieji pasauliečių ordinai. Aptariama jų kilmė, dvasinis, karinis ir socialinis vaidmuo, vertinamos jų vertybės ir poveikis visuomenei. Skaitytojas supažindinamas su ordino riterių kasdienybe, ginkluote, gyvenimo taisyklėmis ir simbolika. Leidinyje gausu iliustracijų – eksponatų nuotraukų, planų ir rekonstrukcijų – leidžiančių atkurti ne tik medžiagiškąjį riterių pasaulį, bet ir jų idėjas bei vertybes. Ypatinga šios parodos ir leidinio savybė – tai, kad dauguma pristatomų ordinų dalyvavo, ją rengiant, ir taip suteikė galimybę pažvelgti į jų pasaulį iš vidaus, kas paprastai lieka visuomenei nematoma.

Kilian, Sven Thorsten. Escrituras andantes: Drama im Druckdispositiv zu Beginn des europäischen Buchmarktes. Wiesbaden: Harrassowitz Verlag, 2025. VII, 358 p.

Svenas Torstenas Kilianas (Sven Thorsten Kilian) nagrinėja, kaip nuo XV a. vidurio knygų spausdinimas įtvirtino naują rašto ir teksto sampratą ir sukūrė pagrindinius modernaus teksto bruožus – uždarumą ir prieinamumą. Šie bruožai anuomet buvo vertinami ir teigiamai, ir neigiamai: viena vertus, spausdinimas buvo laikomas autoriteto laiduotoju, kita vertus – jo nuvertėjimu. Neribota rašto sklaida atrodė sveikintina, bet kartu pareikalavo naujų informacijos perdavimo ribojimo būdų. Būtent šiame besikeičiančių rašto ir teksto sampratų lauke, ties XVI a. slenksčiu, žinios, moralės filosofijos mokymai ir literatūrinė tradicija buvo iš naujo pertvarkomi spausdinimo terpėje. Kultūriniame tinkle medžiaga ėmė judėti lengviau ir greičiau, taip prisidėdama prie šio tinklo nusistojimo ir tankinimo. Esminis episteminis paradigmos poslinkio nuo rankraščio prie spaudos padarinys – naujas suvokimo būvis, ypatingu būdu sutinkantis su Europos dramos naujovėmis. Svenas Torstenas Kilianas savo darbe tiria, kaip šie pokyčiai atsispindėjo dramos žanre, ypač tokių autorių kaip Fernandas de Ròchasas, Liudovikas Ariòstas, Nikolò Makiavelis ir Teodoras Bezà kūryboje. Autorius nagrinėja ispanų, italų ir prancūzų dramos tekstus, sukurtus tarp 1500 ir 1550 m., nes jie, visada vieši ir skirti platinti, ypač ryškiai atspindi naująjį rašto judrumą bei spausdinimo kultūros poveikį literatūrai. Leidinys aktualus literatūros istorikams, teatro tyrėjams ir visiems, besidomintiems ankstyvąja knygos istorija bei spausdintos kultūros poveikiu Europos mąstymui.

Wissen und Buchgestalt. Wiesbaden: Harrassowitz Verlag, 2022. XIV, 401 p.

Ši kolektyvinė studija nagrinėja, kaip knygos medžiagiškoji forma veikia žinių perteikimą, suvokimą ir aiškinimą nuo Viduramžių iki Naujųjų laikų. Leidinyje aptariama, kaip rankraščiai ir spausdinti tekstai buvo kuriami, kaip keitėsi jų dizainas, iliustracijos, sandara ir paratekstai, bei kokį vaidmenį šie pokyčiai turėjo intelektinės istorijos raidai. Autoriai tiria ne tik estetinius, bet ir komunikacinius bei episteminius knygos formos dalykus: kaip maketas, šriftas, puslapio išdėstymas ir paratekstai veikia teksto autoritetą, padeda ar trukdo jo sklaidai, ir kaip šie elementai atspindi skirtingų epochų žinojimo sampratas. Žinių išdėstymą ir pateikimą knygoje galima laikyti kultūrine technika, kaip ir vėlesnį pačios knygos naudojimą. Kultūrinės technikos, leidžiančios perkelti žinias į knygas ir iš vienos knygos į kitą, pačios reikalauja išankstinių žinių apie šias technikas. Svarbus vaidmuo tenka ne tik knygos medžiagiškumui ir komunikacijos būdams, bet ir socialinėms struktūroms bei kultūrinėms praktikoms, kuriose šis objektas buvo sukurtas ir naudojamas. Leidinys skirtas literatūros, knygotyros, istorijos ir kultūros tyrėjams, taip pat visiems, besidomintiems knygos istorija ir žinių kultūros kaita.

Swan, Laura. Die Weisheit der Beginen: Geschichte und Spiritualität einer mittelalterlichen Frauenbewegung. Freiburg; Basel; Wien: Verlag Herder, 2023. 222 p.

Amerikiečių benediktinė sesuo, istorikė ir rašytoja Laura Svon (Swan) tyrinėja Viduramžių Europoje kilusį beginių judėjimą – savanoriškas moterų bendruomenes, kurios gyveno pasaulietiškai, tačiau vadovavosi religiniu dvasingumu, rūpinosi vargšais ir sergančiaisiais bei veikliai dalyvavo socialiniame gyvenime. Autorė aptaria beginių istorines ištakas XII–XIV a., jų savitą dvasingumą, nepriklausomą nuo vienuolynų ir oficialiosios Bažnyčios struktūrų, taip pat jų poveikį vėlesniems moterų dvasinio gyvenimo būdams. Knygoje pabrėžiama, kaip beginės derino mistiką, socialinį įsipareigojimą ir intelektinį gyvenimą, sukurdamos alternatyvų moterų religinio veikimo modelį. Lauros Svon knyga yra vienas iš išsamiausių šiuolaikinių darbų, skirtų beginių – XII–XIV a. Vakarų Europoje kilusio moterų religinės-socialinės judėjimo – tyrinėjimui. Autorė jungia istorinę, teologinę ir feministinę analizę, siekdama parodyti, kaip beginės kūrė alternatyvų moterų dvasingumo modelį už vienuolynų sienų. Knygoje smulkiai aprašomos beginių gyvenimo sąlygos, jų socialinė veikla, mistiniai tekstai ir ryšys su dvasiniais autoritetais. Metodologijos požiūriu, Svon daugiausia remiasi Viduramžių šaltinių nagrinėjimu (laiškais, giesmėmis, hagiografija), papildytu šiuolaikinių religijos istorikų ir feministinės teologijos tyrimais. Knyga svarbi istoriografijai tuo, kad atlieka dekonstrukcijos vaidmenį – griauna stereotipą apie Viduramžius kaip moterims uždarą epochą ir iškelia begines kaip „trečiąjį kelią“ tarp vienuolystės ir pasaulietinio gyvenimo. Svon tekstas yra prieinamas platesnei auditorijai, bet kartu išlaiko akademinį pagrįstumą, todėl naudingas tiek istorikams, tiek teologams, tiek lyčių studijų tyrinėtojams. Kritiškai galima pastebėti, kad autorė kai kur linkusi idealizuoti beginių bendruomenes ir nepakankamai aptaria jų susidūrimus su Bažnyčios hierarchija bei vidinę įvairovę. Nepaisant to, knyga laikytina reikšmingu indėliu į moterų tikėjimo istoriją, atveriančia naujas erdves šiuolaikinėms diskusijoms apie moterų vaidmenį Bažnyčioje ir visuomenėje.

Walker, Mark. Hitlers Atombombe: Geschichte, Legende und das Erbe von Nationalsozialismus und Hiroshima. Göttingen: Wallstein Verlag, 2025. 476 p. 

Markas Volkeris (Mark Walker) savo knygoje pateikia vieną iš svarbiausių akademinių tyrimų apie Trečiojo reicho branduolinės fizikos programą, jos pasiekimus ir ribas. Remdamasis archyviniais dokumentais, mokslininkų užrašais ir sąjungininkų ataskaitomis, autorius sistemingai tiria nacių branduolinės bombos projekto įgyvendinimo galimybes ir jų realumą. Knygoje išsamiai aptariami pagrindiniai projekto veikėjai – Verneris Heizenbergas, Kurtas Dybneris, Karlas Frydrichas fon Veiczekeris – ir nagrinėjamas jų mokslinis bei moralinis pasirinkimas veikti nacių režimo sąlygomis. M. Volkeris taip pat demistifikuoja populiarius pasakojimus apie „Hitlerio atominę bombą“ ir paaiškina, kaip jie atsirado pokario laikotarpiu, ypač Šaltojo karo aplinkoje, kai buvo kuriamas Vokietijos mokslininkų įvaizdis. Autorius pabrėžia, kad Vokietijos branduolinė programa buvo fragmentuota, stokojanti išteklių ir derinimo, todėl tikros grėsmės sukurti branduolinį ginklą iki 1945 m. nebuvo. Ši knyga yra svarbus indėlis į mokslo, karo ir etikos istorijos tyrimus. Ji ne tik atkuria buvusį technologinį progresą, bet ir nagrinėja, kaip mokslo istorija tampa kolektyvinės atminties dalimi, veikiančia mūsų supratimą apie atsakomybę ir moralę karo metu.

Lehner, Ulrich L. Spion für Papst, Kaiser und British Empire: das geheimnisvolle Leben des Rudolf von Gerlach. Freiburg; Basel; Wien: Herder, 2025. 490 p.

Ulrichas L. Lėneris (Ulrich L. Lehner) šioje biografinėje studijoje atkuria paslaptingą Rudolfo fon Gerlacho – XVIII–XIX a. sandūros asmens – gyvenimą, atskleisdamas jo kaip tarpininko ir šnipo, dirbusio popiežiui, Habsburgų imperatoriui ir Britų imperijai, veiklą. Remdamasis archyviniais dokumentais, laiškais ir viešais pranešimais, autorius nagrinėja R. Gerlacho vaidmenį europinės diplomatijos, žvalgybos ir religinių-politinių konfliktų aplinkoje. U. Lėneris atskleidžia, kaip Gerlachas veikė tarp Vatikano, Vienos ir Londono, derindamas religinius įsipareigojimus su politiniais uždaviniais, ir kaip jo veikla atspindėjo platesnę Apšvietos ir Napoleono karų epochos raidos kryptį – slaptosios diplomatijos, religijos ir valstybės santykio pertvarką. Knyga taip pat kelia klausimus dėl lojalumo, moralės ir šnipinėjimo vaidmens, randantis šiuolaikinei Europai. Šis darbas yra svarbus indėlis į Ankstyvųjų naujųjų laikų žvalgybos istorijos ir politinės kultūros tyrimus. Jis suteikia naujų įžvalgų apie tai, kaip vieno žmogaus gyvenimas gali atskleisti sudėtingas Bažnyčios, imperijos ir didžiųjų Europos galių sąveikas, ir yra vertingas šaltinis istorikams, besidomintiems diplomatijos, religijos ir informacijos istorija.

Janek-Israel, Andreas. Woher kommen die Wappen?: der bislang ungeklärte Ursprung der Heraldik. Norderstedt: BoD – Books on Demand, 2024. 63 p.

Ši knyga nagrinėja vieną didžiausių Viduramžių kultūros mįslių – heraldikos pradžią. Herbai – vienas geriausiai atpažįstamų Europos kultūros simbolių, tačiau jų tikroji kilmė iki šiol kelia diskusijų. Ši knyga kviečia leistis į kelionę po Viduramžių pasaulį, ieškant atsakymo: kada ir kokiomis aplinkybėmis atsirado herbai, kas pirmieji juos naudojo, kokią reikšmę jie turėjo riteriams, valdovams ir miestams, ar jie kilo iš riterių ženklų, karinių vėliavų, giminės simbolių ar kitų vaizdinių tradicijų? Pasitelkiant archeologiją, menotyros ir istorijos šaltinius, atskleidžiamos įvairios teorijos ir pateikiama netikėtų atradimų apie šios išskirtinės ženklų sistemos pradžią. Autorius išsamiai aptaria įvairias teorijas, siekdamas atskleisti, kaip ir kodėl Viduramžiais susidarė heraldikos sistema. Leidinys sudomins ne tik istorijos užsidegėlius ar genealogijos mėgėjus, heraldikos tyrėjus, muziejininkus, bet ir visus, kurie domisi Europos kultūros ištakomis bei paslaptingu Viduramžių pasauliu.

Schmitz-Esser, Romedio. Um 1500: Europa zur Zeit Albrecht Dürers. Darmstadt: wbg Theiss, 2023. 520 p.

Romedijas Šmicas-Eseras (Romedio Schmitz-Esser) savo darbe pateikia išsamų XV–XVI a. sandūros Europos vaizdą, pasitelkdamas Albrechto Diurerio epochą kaip prizmę kultūriniams, politiniams ir socialiniams procesams nagrinėti. Autorius aptaria didžiuosius epochinius lūžius – spaudos išradimą, didžiųjų geografinių atradimų pradžią ir jų sukeltą ekonominį pasaulio išsiplėtimą, humanizmo ir reformacijos brendimą, taip pat dinastinius konfliktus ir besikeičiančią miesto kultūrą. Autorius pabrėžia, kad šie pokyčiai buvo ne atskiri, o tarpusavyje susiję – pavyzdžiui, spauda skatino humanizmo ir reformacijos idėjų sklaidą, o miestų augimas sudarė sąlygas naujai pilietinei visuomenei. Knygoje daug dėmesio skiriama menui, mokslo pažangai ir idėjų kaitai – ypač tam, kaip šie reiškiniai atsispindi Diurerio kūryboje ir jo ryšiuose su humanistais, politikais, teologais. Pasirinkdamas Albrechto Diurerio figūrą kaip simbolinį centrą, R. Šmicas-Eseras nagrinėja, kaip šio menininko gyvenimas ir kūryba atspindi to meto idėjų srautą, technologinius ir kultūrinius lūžius. Jis pastebi, kad apie 1500 m. Europa buvo ne tik pereinamojo laikotarpio „krizės“ apimta erdvė, bet ir naujovių bei ryšių tinklų stiprėjimo vieta.  Jungdamas politinę istoriją, kultūros studijas, religijos istoriją ir menotyros įžvalgas, autorius naudojasi tarpdisciplininiu metodu, kad parodytų šio laikotarpio sudėtingumą. Ši studija yra vertingas sintezės darbas, skirtas tiek specialistams, tiek platesnei auditorijai, norinčiai suvokti Ankstyvųjų naujųjų laikų Europą kaip vientisą kultūrinį, politinį ir socialinį lauką. Ji padeda Diurerio kūrybą susieti su aplinka ir kartu leidžia geriau suprasti epochą, lėmusią daugelį šiuolaikinės Europos bruožų.

Nicolosi, Riccardo. Putins Kriegsrhetorik. Göttingen: Konstanz University Press, 2025. 191 p.

Rikardas Nikolosis (Riccardo Nicolosi) šioje studijoje apžvelgia Vladimiro Putino retoriką karo aplinkybėmis, ypač pabrėždamas 2022 m. invaziją į Ukrainą ir ją lydinčius viešuosius pasisakymus. Autorius nagrinėja Putino kalbas, interviu, esė ir oficialius kreipimusis, siekdamas parodyti, kaip kalbinėmis strategijomis kuriamas ideologinis pasakojimas apie Rusijos misiją, istoriją ir priešus. R. Nikolosis atkreipia dėmesį į mitopoetinį Putino kalbų pobūdį: istorinių metaforų, Antrojo pasaulinio karo atminimo ir religinių simbolių vartojimą, siekiant pateisinti agresiją ir sutelkti visuomenę. Jis taip pat nagrinėja, kaip Putino retorika kuria „Rusijos pasaulio“ ir „supuvusių Vakarų“ priešpriešą, taip įtvirtindama gynybinio karo, egzistencinės grėsmės ir civilizacinės kovos naratyvus. Ši knyga reikšminga politinės komunikacijos ir diskurso analizės tyrimams, nes ji parodo, kaip autoritarinė valdžia pasitelkia kalbą ne tik propagandai, bet ir politinės tikrovės kūrimui. Knyga vertinga politikos mokslininkams, istorikams ir medijų studijų tyrėjams, siekiantiems geriau suprasti Kremliaus komunikacijos strategijas ir jų poveikį tarptautinei tvarkai.

Nirenberg, David. Rassendenken und Religion im Mittelalter: über Ideen zur somatischen Reproduktion von Ähnlichkeit und Differenz. Göttingen: Wallstein Verlag, 2023. 64 p.        

Žmonių rasės sąvoka ir iš jos kylantis rasizmas dažnai laikomi modernybės reiškiniais, kuriems esą būtinas biologinių žinių ir biopolitinio mąstymo pagrindas. Tačiau žmonių diskriminacija ir persekiojimas dėl biologinės kilmės yra gerokai senesnis reiškinys, kurio ištakas galima atsekti iki Viduramžių. Kaip reikėtų suprasti šią ilgą kultūrinių ribų brėžimo istoriją ir ką ji gali pasakyti apie šiuolaikines rasizmo apraiškas? Tarptautiniu mastu pripažintas žydų, krikščionių ir islamo kultūrų istorijos ekspertas Davidas Nirenbergas šiame esė sieja biologiniais kriterijais grįstą diskriminaciją bei persekiojimą su religine žmonių diskriminacija ir siūlo platesnį požiūrį į rasizmo šaknis. Nagrinėdamas XIV–XV a. Kastilijos krikščionių ir XI–XII a. Šiaurės Afrikos almochadų pavyzdžius, jis parodo, kaip skirtingos religinės kultūros kūrė pažiūras, stebėtinai panašias į modernias rasistinės diskriminacijos formas. Galiausiai Nirenbergas klausia, kaip istorijos eigoje susidarė ryšys tarp kultūrinių panašumo ir skirtumo sampratų bei biologinės reprodukcijos idėjų, ir kviečia kritiškai apmąstyti, ką ši ilga diskriminacijos istorija gali pasakyti apie dabartines rasizmo apraiškas.

Kuchenbuch, Ludolf. Welches Jahrtausend brauchen wir?: zum Für und Wider des „Mittelalters“ als Epoche. Göttingen: Wallstein Verlag, 2024. 79 p.

Bandymai nusakyti laikotarpio tarp Antikos ir Naujųjų laikų savitumą, ribas bei trukmę šiandien tapo nebeaiškūs ir prieštaringi. Istorinis žvilgsnis į praeitį leidžia suprasti šį neapibrėžtumą, padeda suprasti, kodėl taip nutiko, ir suteikia galimybę susivokti. „Viduramžių“ – kaip Naujųjų laikų priešpriešos – samprata atminties kultūroje prarado tradicinį teisėtumą, šį laikotarpį aiškinant denacionalizacijos, vėliau – europeizacijos ir galiausiai – globalizacijos sąvokomis. Į šiuos laipsniškus prasmės poslinkius, tiek medievistikos disciplinos teoriniame lauke, tiek ir platesniuose istoriografiniuose bei kultūriniuose debatuose, atsiliepė daugelis tyrėjų. Tai savo glaustų, sutelktų maždaug keturiasdešimties svarbiausių studijų, pasirodžiusių tarp XX a. 7-ojo dešimtmečio ir 2020-ųjų metų, turinyje atskleidžia Ludolfas Kuchenbuchas. Tokiu būdu autorius sąmoningai atsiriboja nuo vien tik į dabarties problemas nukreiptų pašnekesių ir nagrinėjamus sumanymus bei nuostatas aiškina kaip savarankiškus pasiekimus, išryškindamas jų tarpusavio ryšius bei vietą platesniame diskurso lauke, besitęsiančiame iki šių dienų nuomonių įvairovės. Galiausiai Ludolfas Kuchenbuchas siekia susidaryti konceptualiai savitas, įvairiais atžvilgiais pagrįstas ir teoriškai nuoseklias savo paties nuostatas.

Rando, Daniela. Infografik als „tool for thinking“ im Mittelalter. Göttingen: Wallstein Verlag, 2025. 66 p.

Infografika yra šiuolaikinis terminas, tačiau panašių kūrybingo vizualizavimo atvejų galima aptikti jau Viduramžių moksle ir ugdyme. Nuo XII a. scheminiai vaizdai, t. y. abstrakčios ir scheminės formos atvaizdai, pagal jų naudojimo antikiniam mokykliniam ugdymui pavyzdį plačiai paplito moksle, teisėje, taip pat istoriografijoje, chronologijoje ir kartografijoje. Daniela Rando tiria, kaip schemos, lentelės, genealoginiai medžiai, žemėlapiai, diagramų tinklai ir kiti vaizdavimo būdai gyvavo kaip konceptualūs įrankiai, padedantys struktūrinti žinias, kurti loginius ryšius ir sisteminti sudėtingą teologinę, filosofinę ar istorinę informaciją. Ji atkreipia dėmesį, kad infografika yra ne tik iliustracinis ar dekoratyvinis elementas, bet ir svarbus pažinimo ir mąstymo įrankis. Autorė aptaria ne tik tam tikrų diagramų tipologiją, bet ir jų epistemologinį vaidmenį. Danielos Rando nagrinėjami atvejai rodo, kad Viduramžių mąstymui vizualumas buvo ne mažiau svarbus nei tekstas, jis skatino asociatyvų, sisteminį ir hierarchinį mąstymą, kūrė ryšius tarp skirtingų žinojimo sričių.