Schellmann, Wolfgang. Drucksache Bibel – Archetyp moderner Printmedien: zur Marketingstrategie des Lüneburger Bibeldruckers „Offizin der Sterne“ im 17. und 18. Jahrhundert. Göttingen: Wallstein Verlag, 2025. 602 p.

Volfgangas Šelmanas (Wolfgang Schellmann) nagrinėja Biblijos, kaip Ankstyvųjų naujųjų laikų visuomenės bendravimo priemonės, vaidmenį ir jos lemiamą poveikį modernių spausdintinių medijų susidarymui. Autorius siūlo pažvelgti į Bibliją ne tik kaip į religinį tekstą, bet ir kaip į vieną universaliausių leidybos produktų, kuris dėl savo turinio svarbos ir gausaus vartojimo buvo nuolat pritaikomas skirtingoms skaitytojų socialinėms grupėms ir vartojimo aplinkybėms. Būtent ši išskirtinė leidybos įvairovė, anot autoriaus, paskatino ankstyvųjų rinkodaros principų, skaitytojų skirstymo ir turinio pritaikymo strategijų raidą. Tyrimo centre – Liuneburge veikusi Šternų šeimos spaustuvė Offizin der Sterne, kuri XVII–XVIII a. buvo viena pažangiausių ir produktyviausių Biblijos leidėjų Europoje. V. Šelmanas atskleidžia, kaip ši spaustuvė nuolat kūrė ir taikė įvairias leidybos bei platinimo strategijas: nuo skirtingų formatų ir iliustracijų iki leidinių skirstymo pagal kainą, paskirtį ir tikslinę auditoriją. Tai leido greitai atsiliepti į rinkos poreikius ir pagausinti skaitytojų, o pati Biblija tapo visaapimančiu informacijos, edukacijos ir pramogos produktu. Autorius pabrėžia, kad Biblijos leidyba Ankstyvaisiais naujaisiais laikais veikė kaip savotiškas moderniosios medijų kultūros modelis: būtent čia buvo išbandomos bendravimo formos, vaizdinės priemonės ir turinio pateikimo būdai, kurie vėliau paplito kituose spausdintiniuose leidiniuose. Knyga išsiskiria tarpdisciplininiu požiūriu, jungiančiu medijų istoriją, knygotyros, kultūros ir komunikacijos studijas. Ji ne tik atkuria konkrečios spaustuvės veiklą, bet ir leidžia suprasti, kaip ankstyvieji spaudos verslo modeliai veikė šiuolaikinius leidybos, komunikacijos ir vartotojų pasiekimo principus. Šis darbas reikšmingai prisideda prie Ankstyvųjų naujųjų laikų medijų istorijos tyrimų, atskleisdamas iki šiol nepakankamai įvertintą biblinės leidybos vaidmenį.

Hammel-Kiesow, Rolf; Puhle, Matthias. Die Hanse: das europäische Handelsnetzwerk zwischen Brügge und Novgorod. Darmstadt: wbg Theiss, 2021. 221 p.

Knygoje nagrinėjama Hanzos sąjunga – vienas svarbiausių Viduramžių Europos prekybos tinklų, veikęs teritorijoje nuo Briugės iki Novgorodo. Autoriai Hanzą pristato ne kaip centralizuotą organizaciją, bet kaip dinamišką miestų ir pirklių bendruomenių ryšių sistemą, veikusią ekonominius, politinius ir kultūrinius mainus Šiaurės bei Rytų Europoje. Tyrime derinami ekonominės, socialinės ir politinės istorijos požiūriai, leidžiantys atskleisti prekybos tinklo struktūrą, jo veikimo mechanizmus ir istorinę raidą. Knygoje apžvelgiami svarbiausi prekybos keliai, prekių srautai ir miestų tarpusavio ryšiai, taip pat aptariama kontorų veikla, miestų bendradarbiavimo formos ir bendrų sprendimų priėmimo tvarka. Paskiruose skyriuose nagrinėjamas Hanzos santykis su teritorinėmis valdžiomis, konkurencija su kitais prekybos centrais bei sąjungos silpnėjimo priežastys Ankstyvaisiais naujaisiais laikais. Autoriai remiasi naujausiais istoriografijos tyrimais ir vaizdais bei žemėlapiais, iliustruojančiais prekybos tinklo struktūrą, jo veikimo mechanizmus ir geografinį mastą. Knyga suteikia išsamų Viduramžių prekybos sistemos vaizdą, yra reikšmingas indėlis į Europos ekonominės istorijos, miestų raidos ir tarptautinių prekybos ryšių tyrimus.

Kurzmann, Frank Alexander. Einweihungspredigten des 16.–18. Jahrhunderts: ein Beitrag zur frühneuzeitlichen Theologie im Kontext sakraler Intermedialität. Regensburg: Schnell & Steiner, 2025. 384 p. 

Knygoje vokiečių teologas ir bažnyčios istorikas Frankas Aleksandras Kurcmanas (Frank Alexander Kurzmann) nagrinėja XVI–XVIII a. sakralinių objektų šventinimo pamokslus ir jų reikšmę Ankstyvųjų naujųjų laikų teologijai bei religinei kultūrai. Autorius tiria vokiečių kalba sakytus pamokslus, skirtus įvairių sakralinių objektų – bažnyčių, altorių, sakyklų, vargonų ir varpų – pašventinimui, aptaria jų teologinę prasmę ir kultūrinį vaidmenį tikinčiųjų bendruomenei. Daug dėmesio skiriama sakraliniam intermedialumui – skirtingų raiškos formų, tokių kaip tekstas, vaizdas, architektūra ir liturginiai elementai, sąveikai. F. A. Kurcmanas pabrėžia, kad šie pamokslai buvo ne tik religinio mokymo priemonė, bet ir svarbus tikinčiųjų ugdymo būdas, kuris padėjo suvokti sakralinės erdvės prasmę bei simboliką, stiprino bendruomeninę tapatybę, atspindėjo to meto konfesinius santykius. Knygoje taip pat aptariama istorinė ir konfesinė aplinka, pamokslininkų veikla bei jų santykiai su užsakovais, parodoma, kaip pamoksluose atsispindi skirtingos religinės nuostatos – nuo poleminių iki siekiančių tarpkonfesinio dialogo. Knyga leidžia giliau pažvelgti į pamokslų vaidmenį Ankstyvųjų naujųjų laikų visuomenėje.

Borgolte, Michael. Königin in der Fremde: frühmittelalterliche Heiratsmigration und die Anfänge der europäischen Bündnispolitik. Göttingen: Wallstein Verlag, 2024. 472 p.

Remdamasis gausia istorine medžiaga, Michaelis Borgoltė (Michael Borgolte) aptaria Ankstyvųjų viduramžių dinastines santuokas kaip esminį Europos politinių ryšių kūrimo ir Europos susidarymo veiksnį. Politinės ar diplomatinės santuokos, kurios susiedavo skirtingų valdovų šeimas ir teritorijas, nėra Viduramžių išradimas – Europos istorijoje jos žinomos nuo seniausių laikų. Tokios santuokos beveik visada reiškė moters perkėlimą į vyro šalį. M. Borgoltė pasakoja, kaip į svetimus kraštus išvykusios moterys tapo tarpininkėmis tarp skirtingų politinių, religinių ir kultūrinių erdvių. Jų vaidmuo buvo svarbus kuriant ir palaikant ankstyvąsias sąjungas, kurios ilgainiui prisidėjo prie Europos politinės struktūros susidarymo. Knygoje daug dėmesio skiriama pačioms moterims kaip politinėms veikėjoms. Pasakodamas jų biografijas, autorius pabrėžia, jog moterys nebuvo vien pasyvios diplomatinių sandorių veikėjos – daugelis jų sugebėjo prisitaikyti prie naujo gyvenimo, stengėsi paveikti politinius procesus, kurti tarpkultūrinius ryšius, išsikovoti savarankiškumą ir išnaudoti atsivėrusias galimybes. Dinastines santuokas autorius atskleidžia ne tik kaip šeimos ar valdžios strategiją, bet ir kaip plataus masto bendravimo bei kultūrinių mainų būdą.

Buchsteiner, Jochen. Wir Ostpreußen: eine ganz gewöhnliche deutsche Familiengeschichte. München: dtv, 2025. 285 p.

Tai knyga apie tapatybę, praradimus ir išlikimą, apie tai, kaip šeimos istorija gali tapti galingu tiltu tarp praeities ir dabarties. Knygoje autorius smulkiai aprašo savo šeimos kasdienybę, tradicijas, vertybes ir kasdienius vargus, suteikdamas skaitytojui galimybę suprasti, ką reiškė gyventi šiame krašte, kurio gyvavimą istorijos vingiuose vis stipriau veikė politiniai veiksniai ir kuris galiausiai buvo sunaikintas karo metu. Tai ne tik autobiografinis pasakojimas, bet ir socialinis bei kultūrinis liudijimas, kuris atskleidžia sudėtingą ir dažnai pamirštą istorijos tarpsnį – vokiečių gyvenimą Rytų Prūsijoje prieš, per ir po Antrojo pasaulinio karo. Knyga prasideda autoriaus močiutės pasakojimu apie jos vaikystę ir jaunystę Rytų Prūsijoje, pabrėžiant šio krašto kultūrinį savitumą, vėliau pereina prie priverstinio bėgimo iš gimtųjų namų į Vokietijos vakarus, Sovietų Sąjungos kariuomenei užėmus šias žemes. Jochenas Buchštaineris (Jochen Buchsteiner) ne tik perteikia šeimos patirtį, bet ir atskleidžia daugiau istorinių įvykių aplinkos: masinę migraciją, priverstinius iškeldinimus, pokario integraciją Vakarų Vokietijoje ir kultūrinės tapatybės lūžį. Šeimos istorija čia apibendrinama – per ją atskleidžiamas Rytų Prūsijos gyventojų likimas, jų tapatybės klausimai ir atminties išsaugojimas. Knyga parašyta subtiliu literatūriniu stiliumi: ji ne tik informatyvi, bet ir įtaigi. Skaitytojas jaučia skaudų praeities ilgesį, praradimo jausmą ir tuo pat metu supranta, kaip žmonių pasakojimai gali atskleisti platesnes istorines tiesas. Buchštaineris savo kūriniu prisideda prie pokalbių apie kolektyvinę atmintį, nutylėtą istoriją ir tai, kaip šeimos pasakojimai veikia kultūrinį bei istorijos suvokimą.

Everett, Caleb. 1000 Sprachen – 1000 Welten: wie sprachliche Vielfalt unser Menschsein prägt. Neu-Isenburg: Westend, 2025. 316 p. 

Ši knyga – tai tarpdisciplininis mokslo populiarinimo darbas, kuriame nagrinėjamas kalbos, mąstymo ir kultūros santykis. Remdamasis lingvistikos, antropologijos ir kognityvinių mokslų tyrimais, autorius kelia klausimą, kiek kalba lemia žmogaus pasaulio suvokimą ir patirtį. Knygoje aiškinama, kad skirtingos kalbos ne tik perteikia tikrovę, bet ir suteikia jai pavidalą: įvairių kalbinių bendruomenių nariai laiką, erdvę, spalvas ar net kvapus suvokia nevienodai. Joje atskleidžiama, kad kiekviena kalba – tai ne tik žodžių rinkinys ar gramatikos taisyklės, bet ir savitas būdas mąstyti, jausti bei suprasti aplinką. Kalebas Everetas (Caleb Everett) pateikia daugybę pavyzdžių iš skirtingų pasaulio regionų, parodydamas, kad daugelis iš pirmo žvilgsnio visuotinių sąvokų iš tiesų nėra bendros visoms kultūroms. Skaitytojas sužino, kaip kalba gali veikti mūsų kūrybiškumą, bendravimą ir net požiūrį į gyvenimą. Knygoje taip pat aptariama nykstančių kalbų problema ir pabrėžiama, kad kartu su kalbomis prarandami saviti pasaulio suvokimo būdai. Šiai knygai būdingas pasakojimo prieinamumas: sudėtingos mokslinės idėjos aiškinamos gyvai ir suprantamai. Knyga skatina apmąstyti kalbos ir kultūros tarpusavio ryšį, įvertinti kalbinės įvairovės reikšmę ir ugdyti pagarbą bei gilesnį supratimą įvairioms kalbinėms bendruomenėms.

Dachwitz, Ingo; Hilbig, Sven. Digitaler Kolonialismus: wie Tech-Konzerne und Großmächte die Welt unter sich aufteilen. München: C. H. Beck, 2025. 351 p. 

Knygoje pateikta kritiška, išsamiais tyrimais pagrįsta socialinė apžvalga, kurioje autoriai atskleidžia, kaip didžiųjų technologijų kompanijų ir galingų valstybių veiksmai šiandieninėse pasaulinėse skaitmeninės erdvės struktūrose primena naujas kolonializmo formas. Autoriai nagrinėja, kaip Vakaruose ir Rytuose įsikūrusios technologijų korporacijos kartu su didžiosiomis pasaulio valstybėmis ne tik valdo duomenis ir jų apdorojimo būdus, skaitmeninę infrastruktūrą, bet ir kuria ekonomines, politines bei socialines priklausomybes daugelyje pasaulio regionų. Žinomas vokiečių žurnalistas, komunikacijos mokslininkas, besispecializuojantis skaitmeninių teisių, duomenų kapitalizmo ir sekimo technologijų srityse, Ingo Dachvicas (Ingo Dachwitz) kartu su vokiečių teisininku, prekybos politikos ir skaitmenizacijos ekspertu Svenu Hilbigu (Sven Hilbig) teigia, kad skaitmeninis kolonializmas nėra metafora: tai tikri ekonominiai, socialiniai ir politiniai procesai, kurių padedami skaitmeniniai milžinai plečia savo įtaką ir pelną. Vietoj techninės tradicinio fizinio kolonializmo infrastruktūros duomenys, algoritmai ir virtualūs tinklai tampa naujais galios įrankiais. Autoriai parodo, kaip šiuo vyksmu pridengiamas naudojamų žaliavų kasimas, duomenų apdorojimas, prastai apmokamos darbo jėgos įtraukimas bei skaitmeninės infrastruktūros plėtra. Ypač daug dėmesio skiriama šiuolaikinei darbo organizacijai. Autoriai ragina pertvarkyti valdymo principus, skaitmeninės plėtros politiką ir tarptautinį bendradarbiavimą taip, kad technologijos būtų veiksmingai nukreiptos bendrai gerovei kurti.

Rossolinski-Liebe, Grzegorz. Stepan Bandera: Leben und Kult. Göttingen: Wallstein Verlag, 2025. 574 p.

Tai išsamus, šaltiniais pagrįstas tyrimas, leidžiantis geriau suprasti ne tik ukrainiečių politinio veikėjo, nacionalinės išsivadavimo kovos vadovo Stepano Banderos veiklą, bet ir platesnį XX a. Rytų Europos istorijos bei atminties politikos vyksmą. Autorius siekia ne tik atkurti istorinę šio vieno prieštaringiausių XX a. Rytų Europos veikėjų biografiją, bet ir parodyti, kaip jis tapo politinių interpretacijų skirtingais laikotarpiais bei kolektyvinės atminties objektu. Knygoje apžvelgiamas S. Banderos gyvenimo kelias nuo jaunystės Galicijoje iki aktyvaus įsitraukimo į Ukrainos nacionalistinės organizacijos veiklą, aptariama jo ideologija, kuriai būdingas kraštutinis nacionalizmas ir politinio smurto pateisinimas. Autorius atskleidžia, kaip ši ideologija veikė organizacijos strategiją ir konkrečius veiksmus, įskaitant politinius išpuolius tarpukariu. Didelė knygos dalis skirta Antrojo pasaulinio karo laikotarpiui. Joje nagrinėjami Ukrainos nacionalistų santykiai su nacistine Vokietija, jų vaidmuo karo metu bei dalyvavimas smurto veiksmuose prieš civilius gyventojus. Remdamasis archyviniais šaltiniais, autorius siekia pagrįsti sudėtingą ir dažnai nevienareikšmiškai vertinamą šio judėjimo istoriją. Toliau aptariamas S. Banderos gyvenimas emigracijoje ir jo nužudymas Miunchene 1959 metais, kurį įvykdė KGB agentas. Tačiau autoriui svarbiausia – išnagrinėti šios asmenybės kultą. Skirtingais laikotarpiais S. Bandera buvo vaizduojamas tai kaip nusikaltėlis, tai kaip nacionalinis didvyris. Ši asmenybė iki šiol išlieka istorinės atminties ir politinių diskusijų objektas, ypač Ukrainoje.

Tettau, Wilhelm J. A. von; Temme, Jodocus Donatus Hubertus. Hexen, Spuk und Geisterbann: Volkssagen aus Ostpreußen, Litauen und Westpreußen. Norderstedt: BoD – Books on Demand, 2022. 199 p.

Tai Vilhelmo J. A. fon Tėtau (Wilhelm J. A. von Tettau) ir Jodoko Donato Huberto Temės (Jodocus Donatus Hubertus Temme) sudarytas tautosakos rinkinys, pristatantis Rytų Prūsijos, Lietuvos ir Vakarų Prūsijos kraštų sakmes, legendas bei tikėjimus. Leidinyje surinkti tekstai atspindi XIX a. ir ankstesnių laikų liaudies vaizduotę, kurioje persipina realybė, religija ir mitologija. Knygoje pateikiamos sakmės apie raganas, vaiduoklius, vilkolakius, vampyrus bei įvairias antgamtines būtybes, kurios buvo suvokiamos kaip tikros grėsmės ar nepažintų reiškinių paaiškinimai. Šios istorijos ne tik perteikia siaubo ar paslapties nuojautą, bet ir atskleidžia žmonių pasaulėžiūrą, jų baimes, moralines normas bei santykį su gamta. Daug vietos knygoje skirta istorinei ir kultūrinei aplinkai. Sakmėse atsispindi krikščionybės sklaida regione ir jos sąveika su senaisiais pagoniškais tikėjimais. Dėl to kūrinyje matomas dviejų religinių sistemų susipynimas: viena vertus, demonologiniai įvaizdžiai ir maginės praktikos, kita vertus, krikščioniški simboliai bei moralinės interpretacijos. Knyga taip pat vertinga ir kaip etnografinis šaltinis, nes joje aprašomi įvairūs liaudies papročiai: vestuvių ritualai, apsaugos nuo blogųjų dvasių būdai, užkalbėjimai ir prietarai. Šie elementai leidžia atkurti kasdienį žmonių gyvenimą ir jų bandymus paaiškinti pasaulį per simbolinius veiksmus. Turinio atžvilgiu knyga regioninį savitumą sieja su visuotiniais tautosakos motyvais – nežinomybės baime, gėrio ir blogio kova, bendruomenės siekiu apsisaugoti ir išlaikyti tvarką. Sakmės atskleidžia, jog pasakojimai veikė kaip visuomeninio valdymo ir kolektyvinės atminties priemonė, perduodama iš kartos į kartą. Knyga vertinga ne tik kaip mitologinių pasakojimų rinkinys, bet ir kaip svarbus kultūrinis dokumentas, leidžiantis pažinti Lietuvos ir buvusios Prūsijos kraštų folklorinį paveldą, tikėjimų raidą ir žmonių galvoseną.

Kulturtransfer in der Provinz: Wilna als Ort deutscher Kultur und Wissenschaft (1803–1832). Wiesbaden: Harrassowitz Verlag, 2020. 251 p.

Mokslinių straipsnių rinkinys skirtas XIX a. pradžios Vilniui. Autoriai nagrinėja Vilnių kaip svarbią kultūros ir mokslo idėjų sklaidos erdvę Rusijos imperijoje. Tyrime daugiausia dėmesio skiriama laikotarpiui po 1803 metų, kai pertvarkytas Vilniaus universitetas tapo viena didžiausių ir reikšmingiausių aukštojo mokslo institucijų imperijoje, palaikiusia aktyvius ryšius su Vakarų Europa. Knygoje parodoma, kaip į Vilnių skverbėsi ir buvo perimamos vokiškos kultūros bei mokslo idėjos ir kaip jos reikšmingai prisidėjo prie universiteto bendruomenės ir platesnės miesto šviesuomenės  ugdymo. Autoriai aptaria įvairias mokslo ir kultūros sritis bei išryškina svarbų dėstytojų, studentų ir kitų tarpininkų vaidmenį, skleidžiant idėjas. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kaip šios idėjos buvo taikomos vietos sąlygomis, kaip jos sąveikavo su skirtingomis kultūrinėmis tradicijomis daugiakultūrėje Vilniaus aplinkoje. Knyga prisideda prie Vidurio ir Rytų Europos kultūros bei mokslo istorijos tyrimų, leidžia suprasti, kad Vilnius tuo metu buvo ne nuošali provincija, o aktyvi europinių kultūrinių ryšių dalis, svarbus mokslo centras.