Petrui Biržiui – 125 metai
Tado Vrublevskio skaitykloje 2021 m. lapkričio 16 d. – 2022 m. sausio 6 d. veikia paroda, skirta Petrui Biržiui (Pupų Dėdei).
Populiarus radijo laidų vedėjas, muzikantas, dainininkas, aktorius ir pasakotojas Petras Biržys, kurio šmaikščius kupletus dainavo ir mintinai mokėjo dažnas tarpukario Lietuvos radijo klausytojas, taip pat buvo Lietuvos karininkas, savanoris, literatas, poetas, žurnalistas, knygų leidėjas, laikraščių redaktorius.
Gimė Anykščių valsčiaus Liudiškių kaime 1896 m. rugsėjo 3 arba gruodžio 22 d. – tikra data nežinoma. Knygoje „Pupų Dėdė : atsiminimai“ (Vilnius, 1999) Petras Biržys rašo gimęs labai šaltą žiemos dieną, nors „Anykštėnų biografijų žodynas“ nurodo jį buvus pakrikštytą Anykščių bažnyčioje 1896 m. rugpjūčio 25 d. (pagal Grigaliaus kalendorių – rugsėjo 6 d.). Po 1905 m. įvykių tėvui emigravus į JAV, augo su motina. 1913–1914 m. lankė Utenos pradžios mokyklą. Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją, mokėsi Voronežo lietuvių gimnazijoje. 1917 m. baigė Maskvos komercinę mokyklą. 1919 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Vėliau baigė Lietuvos karo mokyklą Kaune, tarnavo pėstininkų pulke Ukmergėje. 1921 m. išleistas į atsargą. Mokytojavo Alovės (Alytaus raj.) pradžios mokykloje, Pagėgiuose (Šilutės raj.) vadovavo lietuvių kalbos kursams, Radviliškio gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą. 1924–1927 m. studijavo Kaune Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete literatūrą ir teologiją, tačiau studijų nebaigė.
1926 m. keliavo po Pietų Ameriką – Braziliją, Urugvajų, Argentiną. 1927 m. grįžo į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Kauno karo komendantūroje. 1929 m. vėl išvyko į JAV, koncertavo su kompozitoriaus Antano Vanagaičio vodevilio trupe „Dzimdzi-drimdzi“, aplankė apie 50 lietuvių kolonijų. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1930 m. Kauno radiofone rengė ypatingo populiarumo sulaukusias tiesiogines radijo laidas „Pupų Dėdės pastogėje“, „Kaimo vestuvininkai“, „Kaimo gegužinės“, „Kaimo vakaruškos“, „Pupų Dėdės karčema“. Daugelį metų Petras Biržys vienas arba su trupe koncertavo Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Dėl satyrinių kupletų neįtiko nė vienai valdžiai, daug kartų buvo baudžiamas ir kalinamas.
Bendradarbiauti spaudoje pradėjo 1917 metais. Kūrybą spausdino „Tėvynės sarge“, „Pavasaryje“, „Kariškių žodyje“ ir kitur. 1919 m. išleido poezijos knygelę „Sielos sparnai“, 1923 m. Kaune – „Karo metu“ (1924 m. išėjo jos antroji laida). 1921 m. redagavo pėstininkų pulko žurnalą „Skydas“, 1926–1927 m. – karininkų žurnalą „Kardas“, parengė vienkartinius leidinius „Gediminietis“, „Lietuvos karo invalidas, 1918–1928“, „Radijo bangos“. Rašė lietuvių teatro istoriją, bet išleido tik pirmąjį jos lanką (1928 m.). 1935 m. savo lėšomis leido mėnesinį humoro ir satyros žurnalą „Pupų Dėdė“ (išėjo 12 numerių). Dalyvavo nepriklausomų žurnalistų ir rašytojų grupės veikloje. Akiro slapyvardžiu išleido apybraižų ir monografijų seriją „Lietuvos miestai ir miesteliai“: „Vyžuonos“ (1927), „Anykščiai“, „Taujėnai“ (1928), „Alytaus apskritis“ (1931), „Biržų apskritis“ (1932), „Kėdainių apskritis“ (1934), „Marijampolės apskritis“ (1937). Buvo parašęs apie Kauno, Panevėžio, Mažeikių apskritis, bet rankraščiai neišliko. Iš viso išleido 19 knygų, paskelbė kelis šimtus straipsnių periodinėje spaudoje. Rinko etnografinę medžiagą, užrašinėjo liaudies melodijas. 1928–1937 m. įgrojo, įdainavo ir įkalbėjo 31 plokštelę (Rygoje, Niujorke, Berlyne, Londone). 1928 m. buvo apdovanotas savanorio kūrėjo medaliu. 1942 m. Kauno senamiestyje įkūrė pramogų teatrą „Pupų Dėdės pastogė“. Pokario metais gyveno Vilniuje, kurį laiką dirbo Lietuvos filharmonijos artistu, ruošė radijo valandėles, koncertavo kartu su dainininku Antanu Šabaniausku bei gitaristu Antanu Zabulioniu. Vaidino kine epizodinius vaidmenis. Tačiau ilgainiui groti ir dainuoti jam niekas nebeleido. Senatvėje skurdo, glaudėsi pažįstamų ir draugų namuose. Mirė 1970 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje. Palaidotas Saltoniškių kapinėse.
Informaciją ir parodą parengė Aida Grybienė
