Bibliotekoje gausiai išlikusi ne tik rankraštinė, bet ir ikonografinė medžiaga: J. Basanavičių matome įamžintą grupinėse politinio (pvz., Lietuvių konferencijos 1917 metais) ar visuomeninio gyvenimo įvykių nuotraukose, pvz.: Lietuvių mokslo draugijos susirinkimo 1912 metais, Vilniaus moksleivių ar mokytojų gretose. Įdomi 1924 metų Paulinos Mongirdaitės nuotrauka, kurioje J. Basanavičius matomas tarp pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ 25 metinių minėjimo dalyvių Palangoje.  Viena retesnių ir spaudoje mažai aptinkamų – J. Basanavičiaus nuotrauka su aušrininku Ksaveru Sakalausku-Vanagėliu (1926 m.).

LMAVB gausu skirtingų fotografų darytų J. Basanavičiaus laidotuvių vaizdų. Personaliniame teisininko A. Janulaičio fonde saugomi unikalūs dokumentai – J. Basanavičiaus palikimo bei testamento reikalai.

Visu savo ilgu gyvenimu J. Basanavičius rodė pavyzdį kitiems ne tik žodžiais, bet ir prasmingais darbais. Negalėdamas gyventi ir dirbti tėvynėje, būdamas toli nuo Lietuvos, ruošė dirvą, kad atėjus laikui, netrūktų susipratusių ir galinčių darbuotis lietuvybei žmonių. Spaudos draudimo metu ėmėsi pirmojo laikraščio leidybos, ketino inteligentus suburti į Mokslo draugystę, rinko ir leido tautosaką. Anot J. Basanavičiaus, „kol musų proseniai neturėjo raszto, nemokejo savo mislis iszreikszti ant popieros, sudėdavo dainas ir pasakas ir perduodavo jas kitų atminčiai, taigi dainos ir pasakos yra tai pirmutinė, brangi dalis musų lietuviszkos literaturos“. XX a. pradžioje kintant politinei situacijai, imperijoms braškant iš vidaus, J. Basanavičius, net negavęs carinės Rusijos valdžios leidimo, palieka Bulgariją, kurioje praleido prasmingiausius, tuo pačiu ir sudėtingiausius 25 savo gyvenimo metus, ir grįžta į Lietuvą, į išsvajotąjį Vilnių. Tuoj pat sušaukia lietuvių suvažiavimą – Didįjį Vilniaus Seimą (1905 m. gruodį), kuriame iškelia politinį klausimą, t. y. Lietuvos autonomijos siekį.

J. Basanavičius buvo aktyvus daugelio įvairaus pobūdžio organizacijų steigėjas ir dalyvis, dažnai renkamas į jų valdymo organus. Pasižymėjo ne tik formalia naryste, bet ir aktyviu dalyvavimu bei produktyviu darbu. Ypač daug nuveikė Sąjungoje grąžinti teises lietuvių kalbai Romos katalikų bažnyčiai Lietuvoje (1905) – net parašė laišką popiežiui apie lietuvių kalbos būklę bažnyčiose. J. Basanavičius suprato, kad kova už lietuvių kalbą – vienas kertinių lietuvybės pamatų.

Įkūrė Lietuvių mokslo draugiją (1907). Tapęs jos pirmininku, rūpinosi Draugijos spauda ir sukauptos tautosakos skelbimu, organizavo lietuviškų vadovėlių leidybą. Parengė protestą dėl Vilniaus valdžios sumanymo Gedimino kalne įrengti vandens rezervuarą (1912).

J. Basanavičius skatino lietuvių meninį gyvenimą, veikliai dalyvavo Vilniaus lietuvių kultūros draugijoje „Rūta“, Lietuvių dailės, Teatro ir kitose draugijose. Jis ne tik organizavo Pirmąją lietuvių dailės parodą 1906 m. gruodžio 27 d. (1907 m. sausio 9 d.), bet ir ypač rūpinosi Lietuvių mokslo ir Dailės draugijų namų – Tautos namų steigimu, tuo tikslu 1913 m. rinko aukas JAV. Namai turėjo iškilti nupirktame ant Tauro kalno sklype. Deja, kilęs Pirmasis pasaulinis karas daug ką pakeitė: pinigai dingo Rusijos bankuose, liko tik sklypas, kuris vėliau buvo panaudotas kitoms reikmėms. Basanavičių matome Lietuvių švietimo draugijų „Rytas“, „Saulė“, Lietuvių katalikų blaivybės ir kitų draugijų, „Vilijos“ bendrovės veiklose. Visuomeninei veiklai skirtą laiką ir jėgas liudija LMAVB išlikę nemažai dokumentų, kurie rašyti paties J. Basanavičiaus ranka.

Karo metu didžiausią dėmesį skyrė išblaškytų lietuvių grįžimui į tėvynę, aktyviausiai veikė Draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti ir Lietuvių mokslo draugijoje, kartu su kitais 1915 m. įsteigė pirmąją lietuvišką gimnaziją, kuri tuo metu vadinosi „Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokos“ (1915).

Tuo pačiu išryškėjo politinės veiklos galimybės. J. Basanavičius – vienas iš 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, jos garbės pirmininkas, išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. vadovavo jos posėdžiui, kuriame buvo priimtas nutarimas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą simboliškai pasirašė pirmasis. Dirbo Lietuvos Tarybos Archyvų ir Sveikatos komisijose, prisidėjo priimant sprendimus dėl Lietuvos valstybės simbolių.

Ypač reikšminga J. Basanavičiaus veikla Vilniuje po 1919–1920 metų įvykių. Raudonajai armijai, vėliau Lenkijos kariuomenei okupavus Vilnių, J. Basanavičius liko gyventi šiame mieste ir nors oficialiai veiklos Lietuvos Valstybės Taryboje nenutraukė, tačiau faktiškai joje nebedalyvavo. 1919 m. sausį‒balandį vadovavo kuriamam Istorijos ir etnografijos muziejui. Nuo 1919 metų iki pat mirties buvo ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininku, toliau liko ir Lietuvių mokslo draugijos vadovu. Iki 1924 m. dirbo Vilniaus lietuvių gimnazijos gydytoju. Buvo gerai žinomas ne tik lietuviams, bet ir kitiems miestiečiams.

J. Basanavičius buvo gerai pažįstamas su Tadu Vrublevskiu. Juos siejo ne tik dalykiniai, bet ir asmeniniai ryšiai. Iš pastarojo J. Basanavičius sulaukė sveikinimų 60 metų jubiliejaus proga, taip pat kviesdavo žymų advokatą skaityti paskaitų Lietuvių mokslo draugijoje. T. Vrublevskiui mirus, J. Basanavičius savo veikalą „Vilnius lietuvių dainose“ (1925) dedikavo „A. a. Lietuvių mokslo draugijos garbės nario Tado Wróblewskio didelio Lietuvos ir Vilniaus mylėtojo atminčiai“.

J. Basanavičius buvo tarsi Vilniaus simbolis arba „sargybinis“. Vilniuje po represijų buvo mažai likę senosios kartos lietuvių tautiškumo ugdytojų. Jo mirtis – tarsi lūžis, žymėjęs epochos pabaigą. J. Basanavičiaus laidotuvės sukėlė didelį atgarsį ne tik Lietuvoje bei Lenkijoje, bet ir už jų ribų. Buvo spėlionių, kad galbūt laidotuvės padės susitaikyti lietuviams ir lenkams. Deja, viskas vyko kitaip. Dalyvauti laidotuvėse buvo leista vos 8 asmenų delegacijai iš Kauno (tarp jų ir giminėms). Gal todėl jos buvo gausiai dokumentuojamos: fotografuojamos, netgi nufilmuotos. Šiandien nufilmuotos J. Basanavičiaus laidotuvės įtrauktos į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą.

Tautos patriarchas J. Basanavičius visiems laikams išliks lietuviško išsilaisvinimo simboliu.

Parodą ir tekstą parengė Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė.