Karo nublokšti, bet jaučiasi kaip namie
„Jaučiuosi kaip namie“ su šypsena veide sako mūsų naujoji bendradarbė ukrainietė Olena Sagaida, jau beveik mėnuo dirbanti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriuje.
Prasidėjus aviacijos antskrydžiams Kyjive, sunkiai buvo galima įsivaizduoti, kaip susiklostys Olenos likimas. Aukščiausios kategorijos restauratorė, net 33 metus besidarbuojanti Ukrainos nacionaliniame moksliniame tiriamajame restauravimo centre, jau pirmosiomis karo dienomis buvo priversta nutraukti savo mėgstamą darbą. Paskatinta bičiulės lenkės, priėmė sprendimą trauktis iš Kyjivo. Palikusi savo vyrą Kyjive, kartu su bičiule sėdo į automobilį ir vyko jau kovos laukais tapusiais keliais link pasienio. Iš pradžių kelionės tikslas buvo Krokuva. Varginantis važiavimas truko daugiau nei keturias paras, sunku net prisiminti tas mašinų eiles po 20 kilometrų, kuriose buvo įmanoma judėti tik po kelis metrus į priekį, stengiantis neužmigti prie vairo. Atvykusi į Lenkiją, Olena padėjo savo bendrakeleivei atlikti jos darbo užduotis. Per tą laiką į Lenkiją pasitraukė ir jos vyras, žinomas Ukrainoje grafikos dailininkas, skulptorius A. Iljinskis. Restauratorė, turinti ir meninį išsilavinimą, susitikusi su vyru Oronske, dar spėjo sukurti darbų: lipdė skulptūras.
Darbai Lenkijoje buvo laikini. Edita Keršulytė pasikvietė Oleną kartu su vyru glaustis Lietuvoje – šalyje, kurioje jai jau teko ne kartą lankytis. Editą ir Oleną sieja daugiau nei šešiolika metų trunkanti draugystė. Bendri profesiniai interesai koleges suvedė, dalyvaujant tarptautinėse konferencijose, stažuotėse. Su nostalgija Olena prisimena mėnesio laiko stažuotę Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriuje prieš šešiolika metų. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos aukščiausios kategorijos restauratorės Birutė Giedraitienė ir Edita Keršulytė iškart po 2014 m. Maidano įvykių dalyvavo seminare-praktikume Kyjive, kurio metu buvo atestuojami Ukrainos grafikos, dokumentų ir knygų įrišų dailininkai-restauratoriai. Šiuo kartu buvo vertinami ir Olenos darbai, jai buvo suteikta aukščiausioji kvalifikacija.
Kai Bibliotekos administracija geranoriškai priėmė Oleną dirbti restauratore, atrodė, kad gyvenimas nusistovės. Visos Skyriaus kolegės laukė jos atvykstančios: surinko pačius būtiniausius daiktus įsikurti. Tačiau Olenos atvykimas į Vilnių nebuvo sklandus – nuovargis ir stresas sukėlė ligos priepuolį. Lemiamą valandą Olenai padėjo kolegė Edita, o Santariškių medikai geranoriškai, rūpestingai ir profesionaliai suteikė gydymą ir dabar tai jau yra praeityje.
Kolegiška pažintis daugelį metų buvo palaikoma skambučiais, laiškais, tad visiškai natūralu, kad kolegė restauratorė pasidomėjo, kokios būtų galimybės įsidarbinti bibliotekos restauravimo centre. Ši trumpai papasakota pabėgėlių istorija turi optimistiškai nuteikiančią pabaigą: Olena kiekvieną dieną iš Antakalnyje nuomojamų namų su džiaugsmu skuba į Biblioteką ir restauruoja jai patikėtus taip mėgstamus senuosius dokumentus: ant jos darbo stalo jau atgulė Sapiegų korespondencija. Restauratorė svajoja, kaip grįžusi namo, galės dalintis įgyta patirtimi su kolegomis visoje Ukrainoje. Ambicingų planų yra ir čia, Lietuvoje: bendromis pastangomis išleisti knygą lenkų–lietuvių–ukrainiečių–anglų kalbomis su savo pieštomis iliustracijomis. Darbai vyksta, nes juos palaiko šalia esantys žmonės. Olenos gyvenimas, nepaisant stiprių patirčių ir negandų, skleidžiasi visomis spalvomis.
Nors ir karo nublokšta, ji jaučiasi kaip namie ir nuoširdžiai dėkoja taip draugiškai ją priėmusioms kolegėms Lietuvoje, Bibliotekos administracijai ir Kyjive likusiems restauratoriams, kurie pasirengę išsaugoti jos darbo vietą.
Kalbino Inga Berulienė