Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka kviečia pažvelgti į buvusį Vilnių parodoje Išnykusios Vilniaus bažnyčios. Paroda veiks iki balandžio 26 dienos.

Stovint ant Vilniaus kalvų ir žiūrint į senamiestį, žvilgsnį traukia daugybė įvairių krikščionių konfesijų bažnyčių – jų bokštai, kupolai ir kryžiai. Sunku patikėti, kad jų galėjo būti dar daugiau. Visgi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomi dokumentai liudija: mums gerai pažįstamoje aplinkoje šventovių būta daugiau. Parodoje apsiribojama tik čia stovėjusiais Romos katalikų bažnyčios maldos namais. Vieni iš jų – Šv. Onos Žemutinės pilies teritorijoje ar Šv. Juozapo sužadėtinio bažnyčios – yra geriau žinomi. Apie Šv. Roko bažnyčią ar Šv. Teresės Žvejų priemiestyje esame girdėję mažiau. Nemenką sumaištį kelia ir pasikartojantys vardai: po dvi bažnyčias, pavadintas šv. Onos ar šv. Teresės vardais.

Parodos centre – trys ypač reikšmingi Katalikų bažnyčios atėjimą į Lietuvą liudijantys dokumentai – 1387 m. vasario 17 d. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos privilegija Vilniaus pilies Šv. Stanislovo ir Vladislovo bažnyčiai ir Vilniaus vyskupui, taip pat pirmojo Vilniaus vyskupo Andriejaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto raštai, kuriais apdovanojami Vilniaus katedros dvasininkai. Valdovų bei didikų dovanos padėjo Bažnyčiai skleisti tikėjimą, rūpintis ne tik dvasine, bet ir kūniška tikinčiųjų gerove. Šių ypač reikšmingų dokumentų originalai bus eksponuojami tik kovo 20–23 dienomis.

Išnykusių bažnyčių istorija nėra išsami. Dalis dokumentų išnyko didžiųjų miesto gaisrų metu, kiti dingo dėl XX a. miestą ištikusių negandų. Dėl to ypač svarbus kiekvienas atrastas ir teisingai perskaitytas dokumentas. Šiandien jau žinoma, kad klydo nežinomas ir dabar stovinčios Šv. Onos bažnyčios istorijos autorius, ją pradėdamas XIV a., – šimtmečiu per anksti. Tik iš konteksto galima suprasti, kad kumelė, dėl kurios XIX a. (?) pasiaiškinimą rašė basasis karmelitas kun. Dionizas, Žvejų priemiestyje nudvėsė greta Šv. Teresės bažnyčios. Apie bažnyčias ir jų veiklą bei istoriją daugiau žinių galima rasti vizitacijų aktuose ar laiškuose, kuriuose susirūpinę kunigai rašo apie remonto būtinumą ir pan., – kasdienybę liudijančios smulkmenos šį paveikslą padaro daug gyvesnį ir spalvingesnį.

Parodoje prisimenama ir dvi išlikusios šventovės. Pirmiausia tai yra pati Vilniaus katedra, ne kartą nukentėjusi, perstatyta ir keliskart neatpažįstamai keitusi savo išvaizdą. Senamiestyje buvusi Švč. Trejybės bažnyčia dažnam vilniečiui ar miesto svečiui irgi yra gerai žinoma, nors šiandien dažnas senuoju vardu jos nebeatpažintų, ieškotų kitos šventovės.

Kviečiame užsukti į Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką apžiūrėti parodos Išnykusios Vilniaus bažnyčios, o išėjus iš jos naujai pažvelgti į pažįstamas vietas – dauguma iš parodoje minimų bažnyčių stovėjo visai šalia.

Parodos rengėja Agnė Zemkajutė