Kovo 16-ąją minėdami Knygnešio dieną prisiminkime lietuviškos spaudos draudimo laikus ir knygnešius, nelegaliai lietuvišką žodį platinusius asmenis. Nesusitaikymas su spaudos draudimu, pasipriešinimas rusinimui ir stačiatikybei lietuvius vedė tautinės savivokos link. Į knygnešystės judėjimą tuomet įsitraukė įvairūs visuomenės sluoksniai: leidėjai užsienyje organizavo spaudos leidybą, knygnešiai gabeno ir platino leidinius, susipratę lietuviai, nepaisydami draudimo, skaitė ir mokė lietuviškai skaityti vaikus, inteligentai dėl spaudos draudimo bylinėjosi teismuose.

Vartant lietuvišką 1864–1904 m. periodiką matyti, kad joje knygnešystė vertinama kaip tautos švietimo dalis ir išlikimo sąlyga. Gausu publikacijų, skirtų knygnešiams, siekiančių jiems padėti sklandžiai platinti draudžiamąją spaudą, mokančių kontrabandos gabenimo ir saugojimo gudrybių. Paskaitykime keletą iš jų.

Poetas, publicistas, tautosakininkas ir knygnešys Mečislovas Davainis-Silvestraitis Vienybėje lietuvninkų knygnešius perspėjo dėl šnipų ir išdavikų. Siunčiant draudžiamų leidinių siuntas paštu patarė nurodyti ne adresato pavardę, bet apylinkėse žinomą pravardę, pvz., „Vilkui“, „Aviai“. Autorius aprašė ir išbandytą sėkmingą kontrabandos gabenimo būdą. Važiuojant naktį vežimais žmonėms reikėtų išsidėstyti taip: pirma joja raitelis, tada važiuoja vežimas su dviem žmonėmis, kurių vienas žiūri į priekį, o kitas – atgal, iš paskos vėl joja raitelis. Raiteliai, pamatę pavojų, duoda ženklą – uždega degtuką, tada vežimas su kroviniu gali staiga išsukti iš kelio ir pasislėpti. Pasienio sargus taip pat galima bandyti papirkti, bet tarp jų pasitaiko apgavikų – paima kyšį, bet paskui vis tiek sulaiko kontrabandininkus su prekėmis.

Veiklus Atgajos knygnešių draugijos narys, lietuviškos spaudos bendradarbis, būsimas gydytojas Liudas Vaineikis keliuose^.periodiniuose leidiniuose paskelbė straipsnį „Atsargiaus reikia mums elgtis!“, kuriame pateikė nemažai vertingų patarimų knygnešiams. Autorius perspėjo apdairiai elgtis su korespondencija. Neteisėta veikla užsiimančių asmenų laiškus derėtų sudeginti, nors jų turinys ir nekaltas. Susirašinėjant geriau neminėti pavardžių, vietų ar datų. Nepatariama laiškų plėšyti – žandarai nesibodi rinkti popiergalių net išvietėse. Adresus derėtų įsiminti arba užsirašyti taip, kad niekas kitas nesuprastų. Draudžiamų leidinių, rankraščių nereikėtų laikyti namuose, kur lankosi daug pašalinių žmonių, ir jei sodyba yra stebima policijos. Nesaugu spaudą slėpti tokiose vietose kaip palėpės, malkinės. Geriau apie slaptus raštus neprasitarti, dailiosios lyties atstovėms. Neverta į pogrindinį darbą įtraukti artimųjų, giminaičių, draugų, nes nieko nežinodami negalės ir išduoti. Reikia maloniai elgtis su tarnais, kad supykę neišduotų policijai. Ypač vengtina turėti reikalų su menkos doros asmenimis, girtuokliais. Draudžiama spauda turi būti laikoma tvarkingai sudėta, kad būtų galima ją greitai paslėpti. Žinią apie kratą reikia stengtis kuo plačiau pranešti, kad pažįstami ir kaimynai suskubtų pasiruošti. Nereikėtų domėtis, kas slepiasi po vienu ar kitu slapyvardžiu, girtis aplinkiniams savo lietuviška veikla. Nereikėtų rodyti perteklinės drąsos gresiant pavojui, bet neverta ir per daug baimintis. Per kratas nereikėtų nusiminti, žemintis prieš žandarus. Atsakinėti į klausimus reikėtų kuo trumpiau. Būtina stebėti, kad krėtikai patys kur nors nepadėtų nelegalių daiktų. Nereikėtų pripažinti kaltės ar pasiduoti provokacijoms.

Idėjų, kaip patobulinti draudžiamos literatūros gabenimą, pateikė ir kunigas, rašytojas, spaudos platinimo organizatorius Juozas Tumas-Vaižgantas. Jis Tėvynės sargo straipsnyje „Apie sziaurinius lietuvius…“ apgailestavo, kad Biržai, Rokiškis ir visa Šiaurės Rytų Lietuva yra atsilikusi tautiniu požiūriu, nors žmonės ten turtingi, tačiau tamsūs – laikraščio nėra regėję, nes nėra, kas juos spauda aprūpintų. Autoriaus manymu, knygas nėra sunku pernešti per sieną, sudėtingiau jas gabenti per Lietuvą. Vaižgantas siūlė įrengti „stacijas“ – stoteles, kur gabentojai galėtų palikti dalį krovinio ir keliauti toliau. Turtingesnieji ūkininkai galėtų ir sumokėti gabentojams už paliktas knygas, o paskui susigrąžintų pinigus parduodami literatūrą aplinkiniams.

Ne vienas autorius spaudoje rašė apie būtinybę steigti draugijas lietuviškiems raštams platinti. Kunigas, publicistas, knygnešys Kazimieras Pakalniškis Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos vedamajame straipsnyje teigė, jog draugijas turėtų sudaryti ne mokyti žmonės, o ūkininkai ir amatininkai. Draugijos turėtų tautiečius šviesti, tiekti laikraščių ir šviečiamųjų knygų, padėtų atsikratyti lenkiškumo ir rusiškumo, vestų į vienybę. Dvasininkai galėtų paskatinti tokių draugijų kūrimąsi, nes žmonės jais pasitiki. Patariama draugijas organizuoti iš 10–15 žmonių, išsirinkti vadovą, iždininką. Reikėtų stengtis vengti išdavikų. Svarbi užduotis – išlaikyti draugijos slaptumą. Jaunuoliams, kurie 20–30 rublių per metus išleidžia rūkalams ir girtuokliavimui, žymiai naudingiau būtų bent dalį tų išlaidų skirti spaudai įsigyti.

Spaudos draudimo metais daugiausia publikacijų apie knygnešius paskelbė Auszra, Tėvynės sargas, Ūkininkas, Vienybė lietuvninkų, Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga. Ta pačia tema vieną kitą straipsnį išspausdino Apszvieta, Darbininkų balsas, Garsas Amerikos lietuvių, Lietuva ir kiti. Šie senieji periodiniai leidiniai yra saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje.

Literatūra

Davainis-Silvestraitis, Mečislovas. „Dabar Lietuvoje po maskoliumi didelis skaitlius prenumeratorių dėl liet. laikraszczių pribuda …“. Rubrika: Isz Lietuvos. Parašas: 44. Vienybė lietuvninkų, 1893, spal. 4, nr. 40, p. 474.
Kaluškevičius, Benjaminas; Misius, Kazys. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904. Vilnius: Diemedžio leidykla, 2004, p. 114, 344, 488, 502.
Knygnešiai. Iš: Lietuvių enciklopedija. South Boston, Mass.: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1957, t. 12, p. 160–162.
Pakalniškis, Kazimieras. Draugysčių reikalingumas. Parašas: Jurgis Szermunelis. Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga, 1891, saus. 15, nr. 2, p. 9–10.
Tumas-Vaižgantas, Juozas. „Apie sziaurinius lietuvius reiktų ir gi pasakyti, kad apszvietimas labai žemai stovi …“. Rubrika: Įvairios žinios. Tėvynės sargas, 1899, nr. 5, p. 24.
Vaineikis, Liudas. Atsargiaus reikia mums elgtis! Ūkininkas, 1895, nr. 16, p. 122–123; Varpas, 1895, nr. 9/10, p. 151–152; Žemaiczių ir Lietuvos apžvalga, 1895, nr. 21, p. 164–165.

Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė