„Labdariams“ – 130 metų

2022 m. rugsėjo 25 d. sukanka 130 metų, kai buvo įsteigta pirmoji lietuvių šalpos organizacija carinėje Rusijoje – Petrapilio labdaringoji lietuvių ir žemaičių draugystė, dar vadinama „Labdariais“. Draugija veikė nuo 1892 iki 1918 metų tuometinėje Rusijos sostinėje, Sankt Peterburge, kuris Lietuvoje tuomet vadintas Petrapiliu.

XIX a. antroje pusėje Peterburge gyveno nemažai lietuvių: 1883 m. – apie 1 500, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui – net apie 150 000. Tarp jų buvo inteligentų, studentų, prekybininkų, darbininkų. Nemaža dalis lietuvių emigrantų svetimoje aplinkoje pamiršdavo gimtąją kalbą ir nutautėdavo. Veiklūs Peterburgo lietuviai nusprendė steigti labdaringą lietuvių draugiją, kadangi tik tokias organizacijas toleravo carinė administracija. Draugiją įsteigė Liudvikas Antonevičius, Silvestras Baltramaitis, Antanas Brazaitis, Kazmieras Brazdžionis, Nikodemas Buzas, Mykolas Januškevičius, Jonas Jašmantas, J. Gegužinskas, Jonas Paškevičius, A. Pavalkis, Jonas Rimkevičius, R. Subačius, U. Urbas, K. Vadopalas ir Jonas Venskavičius. Viešosios valstybinės bibliotekos darbuotojas S. Baltramaitis ir studentas Vincas Matulaitis paruošė organizacijos įstatus, kurie 1888 m. buvo pateikti tvirtinti Vidaus reikalų ministerijai, bet patvirtinti tik 1892 m. rugsėjo 25 dieną. 1893 m. įstatai buvo išspausdinti.

Įstatuose buvo nusakytos Draugijos veikimo kryptys: teikti moralinę ir materialinę pagalbą Peterburgo lietuviams, parūpinti drabužių, maisto, pastogę neįstengiantiems jų įsigyti, padėti ieškantiems tarnybos, šelpti našlaičius ir neturtingų šeimų vaikus, aprūpinti vargšus medicinos priemonėmis, senukus ir neįgalius asmenis apgyvendinti prieglaudose. Esant galimybėms, Draugija žadėjo steigti mokyklas, labdaros, globos įstaigas, šelpti beturčius, norinčius grįžti į tėvynę. Lėšų Draugija ketino sukaupti iš nario mokesčio, aukų ir pajamų iš labdaringų vakarų rengimo. Nariai galėjo būti atleisti nuo metinio mokesčio už netlygintiną darbą: gydytojai – už nepasiturinčių ligonių gydymą, mokytojai – už globojamų mokinių ugdymą, vaistininkai – už nuolaidas vaistams ir panašiai.

Į „Labdarių“ draugiją susibūrė daugiausia pasiturintys lietuviai, buvo nemažai dvasininkų, tarnautojų, studentų, vienas kitas darbininkas ir amatininkas. Gana didelis – 6 rublių – metinis narystės mokestis ribojo galimybę prisijungti prie draugijos mažiau pasiturintiems žmonėms. Į aktyvią Draugijos veiklą įsitraukė tokie žinomi visuomenės veikėjai, kaip Jonas Mačiulis-Maironis, Kazimieras Prapuolenis, Petras Vileišis, Antanas Vilkutaitis ir daugelis kitų. Draugijos narių skaičius augo: 1896 m. jų buvo 60, 1898 m. – apie 90, 1917 m. – apie 300. Draugijai 1892–1895 m. pirmininkavo Petras Vileišis, 1895–1917 m. – Vincas Matulaitis, 1917 m. – Blažiejus Česnys ir Adomas Spurga, 1918 m. – Gustavas Feterauskas.

Draugijos susikūrimas buvo džiugus ir reikšmingas įvykis Peterburgo lietuvių bendruomenės gyvenime. Labdariai ėmė rengti tautiečiams kultūrinius vakarus su vaidinimais, dainomis ir šokiais. Renginiai praturtino lietuvių kultūrinę aplinką, ugdė žiūrovų skonį, skatino burtis meninius kolektyvus, kurti bei versti į lietuvių kalbą scenos veikalus. 1895 m. kovą Draugijos rūpesčiu buvo surengtas pirmasis viešas vaidinimas lietuvių kalba – Juzefo Blizinskio pjesė Žentas parodai. Per metus „Labdariai“ surengdavo po keletą vakarų su vaidinimais, deklamacijomis, šokiais, koncertine programa. Vakarai sulaukdavo pasisekimo, nors ne visuomet įtikdavo išlepintiems didmiesčio žiūrovams. Apie 1904 m. spalio 30 d. surengtą vakarą ir scenoje parodytą trijų veiksmų Teodoro Rutkovskio farsą „Audra giedroje“ Lietuvių laikraščio apžvalgininkas rašė (kalba netaisyta): „Apie farso įtalpą ilgai neprisieina kalbėti: turinys tuščias ir be augštesnės mislies. Neišaukęs gilesnio jausmo, farsas vienok davė progą nedideliam susirinkusiųjų klausytojų bureliui pasijuokti porą valandų.“ Iš pradžių savų artistų trūko, koncertuoti buvo kviečiami rusų dainininkai ir muzikantai. Vėliau Draugijos rengiamuose koncertuose dalyvaudavo jos stipendininkai Mikas ir Kipras Petrauskai, Stasys Šimkus, Juozas Tallat-Kelpša. Nuo 1895 m. koncertuodavo mišrus lietuvių choras, vadovaujamas Karolio Jakšto, vėliau choristams vadovavo Juozas Zauka, Česlovas Sasnauskas, Petras Juozas Pranaitis. Vakarai turėjo ne tik didelės svarbos tautiečių savimonės žadinimui, bet ir atnešdavo pelno, kurį draugija galėjo skirti labdarai.

Petrapilio labdaringoji lietuvių ir žemaičių draugija prisidėjo prie kovos su spaudos draudimu: spausdino lietuviškus narių pažymėjimus, rengiamų vakarų programas ir bilietus, dokumentus žymėjo lietuvišku antspaudu, siekė gauti leidimą išspausdinti įstatus lietuvių kalba.

Spaudos draudimą panaikinus, „Labdariai“ rėmė pirklio Antano Smilgos leidžiamą pirmąjį lietuvišką legalų periodinį leidinį Rusijos imperijoje – Lietuvių laikraštį, kuris ėjo nuo 1904 m. pabaigos iki 1906 m. pradžios. Oficialiuoju Lietuvių laikraščio redaktoriumi iš pradžių pasirašinėjo K. Narutavičius, o nuo 4 numerio – pats leidėjas A. Smilga. Tikrasis redaktorius buvo Karolis Račkauskas-Vairas, esama duomenų, kad prie redagavimo prisidėjo ir Jonas Mačiulis-Maironis. Korektūras skaitė studentai lietuviai. Laikraštyje bendradarbiavo S. Baltramaitis, Jonas Basanavičius, Peliksas Bugailiškis, Liudas Gira, Jonas Krikščiūnas-Jovaras, Sofija Kymantaitė, Martynas Yčas, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti. Leidinys išsiskyrė puikia poligrafine kokybe, iliustracijų gausa. Rašė apie krašto aktualijas, propagavo lietuvybę. Nuo 1905 m. liepos ėjo su savaitiniu ūkininkams skirtu politikos bei ūkio priedu Lietuvių laikraščio lapelis. Dėl leidėjo įsiskolinimų Lietuvių laikraštis netrukus bankrutavo. Taip pat „Labdariai“ išleido keletą kalendorių.

„Labdarių“ draugija nebuvo vienintelė lietuvių labdaros organizacija Peterburge. Daliai narių atskilus nuo „Labdarių“, buvo įsteigta Peterburgo lietuvių savitarpinės pašalpos draugija, arba „Savitarpiečiai“ (1900–1917 m.). Po kurio laiko susibūrė dar viena – Mažturčių lietuvių savitarpinės pagalbos draugija, arba „Mažturčiai“ (1903–1918 m.). Lygindamas draugijų veiklą, Liudas Noreika rašė, kad „Labdariai“ labiau orientavosi į pavargėlių ir studijuojančio jaunimo šelpimą, „Savitarpiečiai“ teikė pašalpas susirgus, mirus artimiesiems, teikė kreditus, o „Mažturčiai“ šelpė darbininkus, pirmieji įsteigė lietuviškas mokyklas ir kursus suaugusiems. Be šių, veikė nelegali Petrapilio lietuvių studentų organizacija (1892–1917 m.) ir kitos.

1907–1908 m. lietuviškos labdaros draugijos suvienijo pajėgas ir drauge nuomojosi patalpas lietuvių klubui, rengė bendrus vakarus, kalėdines šventes vaikams, priimdavo visus lietuvius, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties. Klube buvo susibūręs dramos mėgėjų būrelis, ketinta atidaryti knygyną su skaitykla, informacijos biurą, teikti įvairių lietuviams naudingų paslaugų. Kad apsimokėtų nuoma, dažnai buvo rengiami kultūriniai vakarai. Netrukus dėl pašlijusių draugijų santykių ir dėl ekonominės krizės prabangių patalpų teko atsisakyti, „Labdariai“ vakarų neberengė iki 1911 metų.

Sekdami kitų draugijų pavyzdžiu, „Labdariai“ 1913 m. už Nevos vartų atidarė pradinę mokyklą. „Mokykla turėtų tarpti ir žydėti, įsteigta ji rimtos ir nusistovėjusios Labd. dr-jos. Butas jos geras, mūriniame name; aplinkui daugybė lietuvių; čia-pat nauja statoma bažnyčia; prie jos gi idėjinis ir darbštus kunigas-lietuvis. Tuoj įsirašė mokyklon keliasdešimtįs vaikų“, – apie mokyklos atidarymą 1913 m. Viltyje rašė J. Rimkevičius. Be to, „Labdariai“ buvo oficialūs „Savitarpiečių“ mokyklos steigėjai („Savitarpiečiai“ iš pradžių negavo valdžios leidimo steigti mokyklą), bet dėl valdymo kilo nesutarimų. Mokyklų išlaikymas „Labdarių“ draugijai buvo nuostolingas.

„Labdariai“ rūpinosi vargstančiais tautiečiais, šelpė draugijos narius ir kitus nepasiturinčiuosius, teikė paskolas moksleiviams ir studentams. „Labdariai“ amžininkų buvo laikomi aukštuomenės draugija, kuri nepakankamai dėmesinga iš tiesų labdaros reikalingiems asmenims. „Labdariai retkarčiais prisimena varguolius, bet tik retkarčiais…“, – ironizavo J. Piščikas Viltyje. Vis dėlto Draugijos labdaringa veikla vyko nuolat, piniginiai reikalai buvo apdairiai tvarkomi. Pavyzdžiui, 1905 m. „Labdariai“ suteikė 92-iems asmenims pašalpų už daugiau kaip 600 rublių, 6 moksleiviams davė 139 rublių paskolą, 6 asmenims buvo išduota 67 rublių pašalpa grįžti į tėvynę. Taip pat buvo išleistas 1905 m. kalendorius, kuris atnešė nuostolių. Per 20 darbo metų, iki 1912 m., „Labdariai“ įplaukų gavo 47 782 rublius, tačiau pelno liko 8 273 rubliai, kitos lėšos buvo išleistos labdarai ir vakarams rengti. Pirmojo pasaulinio karo metais, sunkmečiu, Draugija per spaudą ragino baigusius mokslus paskolų gavėjus grąžinti gautas paskolas, bet grąžindavo tik vienas kitas.

„Labdarių“ veiklą nutraukė perversmas Rusijoje. 1918 m. Draugijos turtą nusavino naujoji bolševikų valdžia, dauguma lietuvių grįžo į tėvynę.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomi Peterburgo labdaringosios lietuvių ir žemaičių draugijos dokumentai: įstatai, atskiromis knygelėmis išspausdintos 1897 ir 1898 m. ataskaitos, taip pat visi Lietuvių laikraščio numeriai.

Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė

Literatūra

1. Beržanskis, Jonas. Petrapilio labdaringoji lietuvių ir žemaičių draugystė. Parašas: K. Kadagys. Varpas, 1893, nr. 2, p. 28.
2. Busilas, Antanas. Triukšmingas labdarių draugijos susirinkimas. Lietuvos žinios, 1914, nr. 86 (balandžio 23), p. 3. (Lietuviai svetur. Peterburgas).
3. Noreika, Liudas. Dešimtis metų lietuvių draugijos gimimo. Vairas, 1914, nr. 4, p. 5–6.
4. Noreika, Liudas. Iš istorijos vienos lietuvių mokyklos. Viltis, 1913, nr. 128–129 (lapkričio 1–3).
5. „Peterburge 24 balandžio šių metų […] buvo visatinis susirinkimas lietuvių ir žemaičių labdariškosios draugijos…“. Lietuvių laikraštis, 1905, nr. 22 (gegužės 5), p. 296–298.
6. Petrapilės labdaringosios lietuvių bei žemaičių draugijos skolininkams. Parašas: Draugijos komitetas. Vairas, 1915, nr. 1, p. 16. (Atsišaukimai, pranešimai).
7. Petrapilio labdaringoji lietuvių ir žemaičių draugystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010, t. 18, p. 87–88.
8. Piščikas, J. Lietuviai šiaurėje: (žiupsnys medegos Peterburgo lietuvių istorijai). Viltis, 1914, nr. 23–24, 26–27, 36, 39, 90–92, 98, 109–115 (sausio 29–gegužės 28).
9. Rimkevičius, J. Mokyklos pašventinimas. Viltis, 1913, nr. 107 (rugsėjo 13), p. 1. (Mokslas ir mokyklos).
10. Rudminaitė, Edita; Surblys, Alvydas; Zakaravičiūtė, Agnė. Lietuvių laikraštis – pirmas legalus periodinis leidinys po spaudos draudimo. Kauno apskrities viešoji biblioteka. Interneto prieiga: https://knyga.kvb.lt/lt/parodos/vienos-knygos-parodos/item/83-lietuviu-laikrastis-pirmas-legalus-periodinis-leidinys-po-spaudos-draudimo [žiūrėta 2022-08-25].
11. Sužiedėlis, Simas. Petrapilis. Lietuvių enciklopedija. South Boston (Mass.): Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1960, t. 22, p. 364–374.
12. „30 spalių Labdariai iškėlė vakarą Pavlovos salėje…“. Lietuvių laikraštis, 1904, nr. 1 (18 lapkričio), p. 8. (Teatras).