2021 metų gegužės mėnesį sukanka šimtas metų nuo žurnalo Naujoji vaidilutė pasirodymo. Leidinys ėjo nuo 1921 iki 1940 m. Kaune. Jį įsteigė, pirmuosius kelerius metus redagavo, administravo ir leido aktyvus visuomenės veikėjas, pedagogas, daugelio periodinių leidinių iniciatorius Pranas Dovydaitis. Iš pradžių žurnalas buvo skirtas mergaitėms ateitininkėms, vėliau jis tapo moterų leidiniu.

Idėja paskatinti merginas visuomeniniam ir kūrybiniam darbui P. Dovydaičiui, ateitininkų vadovui, kilo matant, kad ateitininkų judėjime dalyvauja daugiau vaikinų. Naujas leidinys turėjo lavinti merginų protą, plėsti akiratį mokslo ir meno klausimais, skiepyti dorą, tikėjimą, patriotiškumą, duoti pasiskaityti naudingų grožinės literatūros kūrinių, ypač sukurtų moterų, informuoti apie moksleivių gyvenimą Vakarų šalyse, paskatinti Lietuvos mergaites ir merginas burtis į organizacijas, imtis visuomeninės veiklos. Poetiškai P. Dovydaitis pristatė naujojo leidinio pavadinimo prasmę: „Naujoji Vaidilutė auklės tas mūsų naująsias vaidilutes, kurios savo skaisčiose sielose ir tyrose širdyse saugos šventąją krikščionių dorybių ugnį, kuri šildydama gaivins mūsų tautos gyvatą, saugodama ją nuo sustingimo, ir švies jai jos kely į laimingesnę ateitį.“

Pirmasis Naujosios vaidilutės numeris, pasirodęs 1921 m. gegužės 22 dieną, buvo dedikuotas žuvusiam nepriklausomybės kovose redaktoriaus broliui savanoriui Vincui Dovydaičiui. Akademinio atspalvio leidiniui suteikė Stasio Šalkauskio straipsnis „Rūtų darželis“ apie romantinių liaudies dainų simboliką, taip pat jo išverstas prancūzų pamokslininko, Romos katalikų kunigo Žano Baptisto Anri Lakordero (Jeano-Baptiste Henri Lacordaire) straipsnis apie Mariją Magdalietę. Šakelės slapyvardžiu pasirašiusi Ona Galdikaitė paskelbė eilėraščių. M. J. pasirašęs asmuo paskelbė straipsnį apie Vincą Dovydaitį „Draugas Vincas – Tėvynės auka“. Didžiąją žurnalo dalį užėmė paties P. Dovydaičio straipsniai: jis pristatė šventųjų gyvenimo aprašymus „Žmonės ir idealai“, paskelbė apmąstymų „Sąžinė ir jos globojimas“, „Didvyrių mirtis“, 1500-ųjų šv. Jeronimo sukaktuvių proga publikavo straipsnį „Šventasis Jeronimas ir moteriškos“, straipsnyje „Keistas priekaištas“ nagrinėjo klausimą, ar iš tiesų viename Katalikų bažnyčios susirinkimų buvo suabejota, kad moterys turi sielą, pristatė austrų prozininkę Enriką fon Handel-Maceti (Enrica von Handel-Mazzetti) ir jos kūrybą, pasidalijo „Keliomis mintimis apie šokius“, publikavo savo susirašinėjimą su užsienio moterų ir merginų organizacijomis, palygino mergaičių ir berniukų skaičių Lietuvos mokyklose 1920–1921 mokslo metais. Moksleivės buvo kviečiamos veikliai prisidėti prie žurnalo tobulinimo.

Leidinio pasirodymas to meto spaudoje buvo sutiktas prieštaringai. Juozas Tumas-Vaižgantas Lietuvos balso laikraštyje skeptiškai pareiškė, kad Naujoji vaidilutė – toli gražu ne mergaičių moksleivių laikraštis, o rimtų ir sunkių straipsnių rinkinys, toks pat kaip ir Lietuvos mokykla arba Kosmos, todėl nepaskaitomas „pusmergėms“. Vaižgantui antrino dienraščio Lietuva recenzentas, neva „leidiniui nuobodumo nestigs, jei ir toliau vienas asmuo jį prirašinės“. Laisvės laikraštyje suabejota, ar nebūtų visa naujojo leidinio medžiaga geriau tikusi Ateities žurnalui. Adomas Jakštas Draugijoje naująjį žurnalą įvertino palankiai, tačiau prikišo sunkų, „vokišką“ kalbos stilių. Teigiamai apie Naująją vaidilutę atsiliepė Ateities žurnalo apžvalgininkas, bet spėjo, kad Naujoji vaidilutė varžysis su Ateitimi ir atims iš jos žymią dalį skaitytojų ir bendradarbių.

Nors pirmajame numeryje buvo žadama, kad tolesniu žurnalo rengimu rūpinsis pačios moksleivės, suburti veiklių ir atsakingų žurnalo talkininkių komandą užtruko – P. Dovydaitis buvo priverstas žurnalą redaguoti ir leisti pirmuosius ketverius metus. Redaktoriui talkino leidimo komisija. Vėliau Naujosios vaidilutės redaktorės gana dažnai keitėsi. Padedama redakcinės komisijos, žurnalą nuo 1925 nr. 4 iki 1927 nr. 6 redagavo ir leido Stefanija Ladigienė (išleidžiant 1926 nr. 4 ją pavadavo Petronėlė Orintaitė). Vėliau leidinį redagavo Jadvyga Laurinavičiūtė, Amelija Mažylytė, Juzė Jatulytė, Julija Tverskaitė, Jadvyga Drungaitė. Nuo 1932 nr. 11 iki 1935 m. Naująją vaidilutę redagavo ir leido Rožė Petrušauskienė. Šią redaktorę 1935 m. keitė Izabelė Blauzdžiūnaitė ir Regina Romašauskaitė-Atkočiūnienė. Nuo 1936 m. iki leidinio gyvavimo pabaigos Naujosios vaidilutės redakcijai vadovavo ir žurnalą leido Ona Gaigalaitė-Beleckienė.

Per dvidešimt gyvavimo metų žurnalas buvo leidžiamas įvairiu dažnumu: 1921–1927 m. numerių skaičius svyravo nuo 2 iki 8 per metus. Nuo 1928 m. buvo skelbiama, kad leidinys yra mėnesinis, tačiau 1928 m. išėjo 9, 1929 m. – 6, 1930 m. – 8 numeriai. 1931–1939 m. pasirodydavo po 10 numerių per metus. 1940 m. leidinio gyvavimą nutraukė sovietų okupacija, paskutinis išėjo nr. 5/6 (175/176).

Pirmąjį gyvavimo dešimtmetį žurnalas daugiausia dėmesio skyrė jaunųjų skaitytojų dvasiniam auklėjimui, asmenybės ugdymui, moralės, pasaulėžiūros formavimo klausimams, viešino ateitininkų ir kitų moksleivių organizacijų naujienas. Nemaža novelių, etinių, didaktinių straipsnių, Frydricho Vilhelmo Fersterio (Friedrich Wilhelm Förster) ir kitų autorių darbų vertimų paskelbė nuolatinė žurnalo bendradarbė rašytoja, pedagogė Marija Pečkauskaitė. Daug straipsnių parengė ir pats P. Dovydaitis. Publikacijų leidinio puslapiuose paskelbė pripažinti autoritetai: S. Šalkauskis, Lazdynų Pelėda, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Savo kūriniais leidinyje panoro pasidalyti ir daug jaunųjų poečių, prozininkių bei publicisčių: Jadvyga Drungaitė, Petronėlė Orintaitė, Julija Žilevičaitė, Kotryna Balevičaitė, Izabelė Matusevičiūtė, Ona Girčytė, Salomėja Bačinskaitė-Nėris ir daugelis kitų.

Suaugus leidinio skaitytojoms gimnazistėms bei studentėms, keitėsi ir žurnalas – nuo 1930 m. antrojo pusmečio Naujoji vaidilutė tapo moterų inteligenčių žurnalu. Leidinyje gvildenamos temos pasidarė įvairesnės, stengtasi, kad dominančių tekstų žurnale atrastų tiek veiklios visuomenininkės, tiek namų šeimininkės. Imta rašyti socialiniais, šeimos klausimais, buvo pristatomos nuosaikaus katalikiškojo feminizmo idėjos, gvildenamos moterų teisių problemos, supažindinama su moterų organizacijų veikla užsienyje. Žurnalas publikavo straipsnių kultūros, meno, švietimo, vaikų auklėjimo temomis, grožinės literatūros. Leidinio skyriuje „Namų židinys“ buvo siūloma įvairiausių naudingų patarimų, pvz.: kaip pasirinkti tinkamą vyrą santuokai, kaip taupiai tvarkyti namų biudžetą, kurti jaukų namų interjerą, sveikai maitintis, skoningai ir madingai rengtis, prižiūrėti kambarinius augalus, buvo pateikiama rankdarbių pavyzdžių.

Mirus Marijai Pečkauskaitei, Naujosios vaidilutės 1930 m. nr. 10 buvo skirtas jai atminti: apžvelgta jos kūryba, visuomeninė veikla, publikuota bibliografija. 1933 m. nr. 10 buvo skirtas moterų katalikių kongresui (vykusiam 1933 m. birželio 4–5 d. Kaune) paminėti, leidinyje buvo pristatytos įvairios Lietuvos moterų ir mergaičių organizacijos: Lietuvių katalikų jaunimo federacijos mergaičių sąjunga „Pavasaris“, Lietuvių katalikių moterų draugija, Šv. Zitos draugija, Lietuvos moterų kultūros draugija, ateitininkės ir kitos. Jubiliejiniame dvidešimtmečio ir paskutiniame Naujosios vaidilutės numeryje (1940 nr. 5/6) daug dėmesio buvo skirta leidinio istorijai apžvelgti: P. Dovydaitis straipsnyje „Tėvo pokalbis su 20 m. amžiaus dukterim“ paskelbė jautrių atsiminimų apie žurnalo gyvavimo pradžią, Regina Atkočiūnienė aptarė visą Naujosios vaidilutės nueitą kelią, buvo paskelbtas leidinio bendradarbių sąrašas, publikuota redaktorių nuotraukų, diagrama iliustruota žurnalo tiražo dinamika.

1927 m. žurnalas išleido priedą Kalėdų žvaigždutė. Žurnalo 1933 m. nr. 11 išėjo su iliustracijų priedu Moderniškas butas, kuriame buvo pateikta interjero pavyzdžių. 1933–1935 m. su Naująja vaidilute buvo leidžiamas priedas jaunuolėms Rimties valandėlė – išėjo 6 numeriai. Be to, atskiromis knygomis buvo išleista žurnalo puslapiuose skelbta medžiaga, pvz.: Onos Narušytės Dorinis auklėjimas lietuvių šeimoje, Žaidimas ir žaislas, Anastazijos Tamošaitienės Mūsų rankdarbiai, įvairių autorių buities patarimų rinkinys Namie ir svečiuose.

Žurnalo tiražas augo nuo 1000–1100 egzempliorių leidimo pradžioje iki 4500 egzempliorių 1940 m. Nedidelis prenumeratorių skaičius nesudarė sąlygų leidiniui finansiškai išsilaikyti, todėl nuolat buvo ieškoma rėmėjų. Žurnalą aukomis šelpė moksleiviai ateitininkai, dvasininkai, dalį labdaringų vakarų pelno skirdavo įvairios katalikiškos organizacijos. Dešimtmečio sukaktuvių proga 1000 litų Naujosios vaidilutės redakcijai paaukojo leidinio „tėvas“ P. Dovydaitis.

Naujoji vaidilutė buvo ne pirmasis moteriškai auditorijai skirtas lietuviškas periodinis leidinys (jau 1910–1914 m. Lietuvių katalikių moterų draugija leido moterų žurnalą Lietuvaitė, 1918 m. – laikraštį Moterų balsas, o nuo 1920 iki 1940 m. – žurnalą Moteris), tačiau iš kitų išsiskyrė intelektualiais straipsniais ir temų įvairove, prisidėjo prie naujos inteligenčių kartos nepriklausomoje Lietuvoje ugdymo.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriuje saugomi visi žurnalo Naujoji vaidilutė numeriai.

Literatūra

ATKOČIŪNIENĖ, Regina. „Naujosios vaidilutės“ kelias. Naujoji vaidilutė, 1940, nr. 5/6, p. 251–256.
DOVYDAITIS, Pranas. „Naujoji vaidilutė“ – kas ji tokia? Ko ji nori? Naujoji vaidilutė, 1921, nr. 1, p. 3–5.
DOVYDAITIS, Pranas. Tėvo pokalbis su 20 m. amžiaus dukterim. Naujoji vaidilutė, 1940, nr. 5/6, p. 226–235.
DRAUGELIS, Eliziejus. Naujas laikraštis. Parašas: N. Šilas. Laisvė, 1921, birž. 2, nr. 119, p. 3.
JAKŠTAS, Adomas. „Naujoji vaidilutė“. Draugija, 1921, nr. 5/6, p. 212–213.
MATUSAS, Jonas. „Naujoji vaidilutė“. Ateitis, 1921, nr. 6/7, p. 178–180.
Nauji raštai. Parašas: X. Lietuva, 1921, birž. 12, nr. 128, p. 3.
„Naujosios vaidilutės“ pirmojo dvidešimtmečio bendradarbiai. Naujoji vaidilutė, 1940, nr. 5/6, p. 289.
TUMAS-VAIŽGANTAS, Juozas. „Naujoji vaidilutė“. Lietuvos balsas, 1921, geg. 31, nr. 16, p. 6.

Jolanta Stasytė Berniūnienė