Velychenko, Stephen. Propaganda in revolutionary Ukraine. Toronto; Buffalo; London: University of Toronto Press, 2019. 292 p.

Šioje studijoje nagrinėjama revoliucinės Ukrainos vyriausybės ir politinių partijų spausdinta propaganda. Knygoje apžvelgiami Centrinės Rados, Ukrainos valstybės, Ukrainos nacionalinės respublikos, Ukrainos socialistų revoliucinės partijos, Ukrainos socialdemokratų ir darbo partijos, nepriklausomybininkų, Ukrainos komunistų partijos ir antibolševikinių karo vadų išleisti tekstai. Aprašoma spausdintos tekstinės propagandos gamyba ir sklaida. Propagandos poveikis vertinamas, remiantis slaptosios policijos ataskaitomis ir kitais šaltiniais. Autorius teigia, kad žodžių kare nereikėtų sureikšminti nei ukrainiečių nesėkmių, nei bolševikų sėkmės. Kiekviena pusė sugebėjo tam tikrose vietose ir tam tikru laiku paveikti nuomonę savo naudai. Knygoje pateikiamos 46 reprodukcijos.

Judson, Pieter M. The Habsburg Empire: a new history. Cambridge; London: The Belknap Press of Harvard University Press, 2016. 267 p.

Šioje knygoje bandoma naujai pažvelgti į Habsburgų imperijos istoriją, daugiausia dėmesio teikiant teigiamoms Habsburgų valdžios savybėms. Knygoje nagrinėjama ne tiek šios imperijos atskirų tautų istorija, kiek bendros institucijos, kurios suteikė stabilumą didžiulės teritorijos gyventojams. Steigdami naujas mokyklas, teismus, statydami geležinkelius, remdami mokslą ir meną, Habsburgai siekė įtvirtinti savo valdžią Vidurio Europos šalių kultūrai ir ekonomikai. Kylantis gyvenimo lygis visoje imperijoje didino Habsburgų valdžios teisėtumą, piliečiai išmoko naudotis imperijos administracine sistema savo vietos reikmėms. Kūrybingi imperijos sprendimai, kaip valdyti daugybę žemių ir tautų, taip pat vidinės problemos, kurių ji negalėjo išspręsti, Vidurio Europos valstybėms, kurios tapo jos įpėdinėmis, paliko neišdildomą pėdsaką.

Borenstein, Eliot. Plots against Russia: conspiracy and fantasy after socialism. Ithaca; London: Cornell University Press, 2019. 288 p.

Originalioje, įtaigiai parašytoje knygoje aptariama paranoja ir sąmokslo teorijos šiuolaikinėje Rusijoje. Nagrinėjant Rusijos populiariąją ir grožinę literatūrą, filmus, televizijos laidas, viešus politinius pasisakymus, diskusijas internete, tinklaraščius ir religines publikacijas, atskleidžiamos istorinės ir kultūrinės paranojos priežastys. Teigiama, kad sąmokslo teorijos ir melodrama šiuolaikinėje Rusijoje reiškiasi tiek Putinui palankaus elito, tiek jo politinės opozicijos terpėje. Parodoma, kad paranojiškos fantazijos dar neseniai buvo būdingos tik marginalams, o dabar jos jau įkūnytos populiariojoje kultūroje, taigi tikėjimas sąmokslo teorijomis persmelkia visą Rusijos socialinį, politinį ir kultūrinį gyvenimą.

From Russia with code: programming migrations in post-Soviet times. Durham; London: Duke University Press, 2019. 372 p.

Rusų IT specialistai vaidina didžiulį vaidmenį politizuotoje ir ideologizuotoje posovietinės Rusijos technologinių inovacijų aplinkoje. Jie taip pat labai pageidaujami tarptautinėje IT darbo rinkoje. Remiantis daugiau nei trimis šimtais išsamių interviu, šiame straipsnių rinkinyje nagrinėjamas Rusijos IT specialistų išsilavinimas, karjera, darbo įpročiai, migracija ir gyvenimas Rusijoje bei užsienyje. Nagrinėjamos programuotojų kuriamos tarptautinės bendruomenės ir politinių aktyvistų tinklai, protų nutekėjimas iš Rusijos, rusų informatikų vaidmuo, Rusijai kišantis į užsienio politinį gyvenimą, pavyzdžiui, į 2016 m. JAV prezidento rinkimus. Knyga pravers visiems, besidomintiems informacijos ir technologijų mokslais, sociologija, istorija ir antropologija.

Water in medieval monastic intellectual culture: case studies from twelfth-century monasticism. Turnhout: Brepols, 2017. 209 p.

Šioje knygoje nagrinėjamas įdomus XII a. vienuolystės ir Viduramžių intelektualinės kultūros dalykas – vanduo kaip abstraktus objektas. Naujai pažvelgiama į XII a. vienuolynų filosofiją, aptariant tokias temas kaip įvairių Viduramžių tekstų dvasingumas, gamtos tvarka, žinių vizualizacija ir metafizika. Tyrinėjamos vandens metaforos poezijoje, kraštovaizdžio pasakojimuose ir epistolinėje komunikacijoje, aptariami skirtingi ir sudėtingi vandens kaip metaforos panaudojimo būdai vienuolių parašytuose tekstuose. Sutelkiant dėmesį į kintančią vandens galią ir medžiagines savybes, atskleidžiama aplinkos vaizdinių reikšmė ir panaudojimas Viduramžių raštijoje.

Piechocki, Katharina N. Cartographic humanism: the making of early modern Europe. Chicago; London: The University of Chicago Press, 2019. 311 p.

Kas yra „Europa“ ir kada ji atsirado? Renesanso laikais terminas „Europa“ buvo jau plačiai paplitęs, tačiau Europos kaip pasaulio dalies suvokimas dar tik brendo. XV–XVI amžiais naują Europos įsivaizdavimą nulėmė kartografijos atsiradimas. Remiantis žemėlapių kūrėjų, poetų ir istorikų darbais, šioje studijoje atskleidžiama, kaip humanistai apibrėžė Europos ribas šiuo lemtingu jos formavimosi laiku. Parodoma, kaip žemėlapiai tapo ne tik geografijos, bet ir filosofijos bei filologijos įrankiu, kuris buvo pasitelkiamas Europos sąvokai formuoti ir skleisti.

McCarthy, Erin A. Doubtful readers: print, poetry, and the reading public in early modern England. Oxford; New York: Oxford University Press, 2020. 277 p.

Knygų spausdinimo plėtra Naujaisiais laikais padarė didžiulį poveikį poezijos skaitymui. Spauda smarkiai padidino knygų prieinamumą ir išplėtė skaitytojų ratą. Ši knyga skirta XVII a. Anglijos poezijos leidybos ir skaitymo santykiui. To meto Anglijos leidėjai stengėsi padaryti savo leidžiamas poezijos knygas patrauklias vis platėjančiam skaitytojų ratui, pasitelkdami įvairias priemones, kurios laikui bėgant keitėsi. Poezijos knyga kaip objektas ir leidybos gaminys turėjo atliepti skaitytojų poreikį, tačiau leidėjų įtaka siekė ir tokius dalykus kaip poezijos žanras, socialinis prieinamumas, lyties klausimai, reputacija, kalbos žinios, literatūrinis išprusimas ir net anglų literatūros vertė apskritai.

London and the emergence of a European art market, 1780–1820. Los Angeles: The Getty Research Institute, 2019. 291 p.

Kai XVIII a. pabaigoje Prancūziją sukrėtė revoliucija, Londonas pakeitė Paryžių, tapdamas pagrindiniu tarptautinio meno prekybos centru. Per kelis dešimtmečius Londone suklestėjo meno rinka. Šiame esė rinkinyje nagrinėjama šio laikotarpio komercinė meno pardavimo ir kolekcionavimo aplinka. Taikomi įvairūs tyrimo būdai – nuo tradicinių meno istorijos ir proveniencijų tyrimų iki statistinės ir ekonominės analizės; aptariami  menininkai, kolekcininkai, mecenatai, agentai, prekiautojai, institucijos. Nagrinėjama prekyba meno kūriniais, aprašomi kai kurie jų pardavimo sandoriai. Studijoje remiamasi naujoviškais skaitmeniniais ištekliais, ypač proveniencijų duomenų baze „Getty Provenance Index“ (GPI), taip pat gausia archyvine medžiaga (prekybos katalogais, korespondencija, inventorinėmis knygomis, aukcionų katalogais ir parodų apžvalgomis).

Believing in bits: digital media and the supernatural. Oxford; New York: Oxford University Press, 2020. 250 p.

Šiame esė rinkinyje aptariama, kaip šiuolaikinėje skaitmeninėje ir technologinėje aplinkoje kuriamos naujos religinio ir dvasinio tikėjimo formos. Žmonės suvokia skaitmeninių technologijų buvimą savo kasdieniame gyvenime per magijos ir antgamtiškumo prizmę. Teigiama, kad algoritmai gali „skaityti mintis“ ir nuspėti ateitį; dirbtinis intelektas laikomas galimybe įveikti mirtį ir pasiekti nemirtingumą; avatarams ir robotams suteikiamas orumas, kurį tradicinės religijos skiria tik žmonėms; minčių skaitymas ir dvasinis bendravimas susiejami su algoritmais; internetas nutrina ribas tarp išmonės ir tikrovės. Iškeliama mintis, kad religiniai įsitikinimai ir praktika tapo neatsiejami nuo skaitmeninių bendravimo priemonių veikimo. Pasitelkiant tikėjimo, religijos ir antgamtiškumo sąvokas, kuriamas naujas skaitmeninės kultūros supratimas.

Hunter, James Davison; Nedelisky, Paul. Science and the good: the tragic quest for the foundations of morality. New Haven; London: Yale University Press, 2018. 289 p.

Šioje glaustoje, gerai argumentuotoje knygoje kritiškai apžvelgiamos šimtmečius trukusios nesėkmingos pastangos atrasti mokslinį moralės pagrindą. „Naujasis moralės mokslas“, kurį išpažįsta tokie autoriai kaip Edvardas O. Vilsonas (Edward O. Wilson), yra naujausia šių ieškojimų apraiška, šiandien daranti nepaprastą poveikį viešajam diskursui. Teiginiai apie naujojo moralės mokslo pasiekimus dažnai yra perdėti – ši naujoji atmaina nėra sėkmingesnė už ankstesnes, tačiau ji pasuko netikėtu keliu – daroma išvada, kad teisinga ir neteisinga iš tikrųjų neegzistuoja. Toks nihilizmas moralės mokslą paverčia socialinės inžinerijos projektu ir jis tampa tiesiog programa, skirta pildyti bet kokioms visuomenės užgaidoms.

Academia in crisis: the rise and risk of neoliberal education in Europe. Leiden; Boston: Brill-Rodopi, 2019. 201 p.

Šios knygos rengimo sumanytojas, vienas iš redaktorių ir straipsnių autorių – prof. Leonidas Donskis (1962–2016). Joje apmąstomas dabartinis Europos universitetų bendruomenės gyvenimas, stiprėjant naujojo liberalizmo ideologijai ir vadinamajam „skystam“ postmoderniam mąstymui, kai vengiama bet kokio normatyvumo, naikinamos ribos, neigiamas tapatumas. Autoriai bando apginti pagrindines akademines vertybes ir mokymą, remdamiesi savo gyvenimo patirtimi ir padėtimi aukštajame moksle. Jie siūlo branginti akademinę bendruomenę kaip erdvę, kurioje galima mąstyti kartu.

Eagleton, Terry. Humour. New Haven; London: Yale University Press, 2019. 178 p.

Teris Ygltonas (Terry Eagleton) – šiuolaikinis anglų filosofas, literatūros teoretikas ir kritikas. Šioje studijoje jis apmąsto humoro prigimtį ir vaidmenį. Kodėl mes juokiamės? Ką galėtume pasakyti apie juoko tipų įvairovę – kikenimą, krizenimą, prunkštimą ar kvatojimą? Ar humoras būna destruktyvus, ar jis gali sušvelninti nesantarvę? Ar galime apibrėžti šmaikštumą? Kritiškoje ir šmaikščioje knygoje nagrinėjamos žinomos humoro teorijos: pavyzdžiui, kad humoro šaltinis – žmogaus gebėjimas suvokti aplinkos prieštaravimus arba kad humoras – švelniai sadistinė pranašumo prieš kitus forma. Remdamasis įvairiais literatūros ir filosofijos šaltiniais, autorius pereina nuo Aristotelio ir Tomo Akviniečio prie Hobso (Hobbes), Froido (Freud) ir Bachtino, daugiausia dėmesio kreipdamas į psichoanalitikos mechanizmus, kuriais grindžiamas humoras. Taip pat daug dėmesio kreipiama į socialinę bei politinę humoro evoliuciją, bėgant šimtmečiams.

Anotacijas parengė Ana Venclovienė