Rasų kapinių centrinės dalies – koplyčios ir kolumbariumų vaizdai (LMAVB RS F320-1462, lap. 1)

Rasų kapinės per ilgą eksploatavimo laiką tapo neatsiejama Vilniaus įvaizdžio dalimi. Minėdama Vilniaus 700-ųjų metų sukaktį, Lietuvos MA Vrublevskių biblioteka atskleidžia dalį sukauptų dokumentų bei supažindina su Bibliotekoje saugoma vertinga rašytine ir ikonografine medžiaga Rasų kapinių istorijai.

Parodos struktūrą lėmė sukaupta archyvinė medžiaga. Pristatomi Rasų kapinių įkūrimo ir raidos dokumentai. Senuosiuose Vilniaus miesto planuose galima pamatyti, kaip kito kapinių ribos, išlikusiuose atvirukuose ir nuotraukose matomi besikeičiantys vaizdai: koplyčios būklė, kolumbariumų nykimas, kaip keitėsi atskirų kapų paminklai. Vienas iš kapinių kūrimo iniciatorių – Vilniaus burmistras Jonas Miuleris – mirė, vos įsteigus kapines, mirties metrikų registracijos knygoje jis pažymėtas antruoju numeriu. Tai išskirtinis dokumentas.

Pateikiama nemaža laidojimo ir kapinių priežiūros dokumentų – leidimai laidoti, laidojimo bilietai, įrašai bažnyčių knygose apie mirusiuosius, dokumentai dėl perlaidojimų. Unikalus dokumentas – sprendimas dėl savižudės laidojimo kapinėse. Nemažai ūkinės veiklos dokumentų – reikalingų darbų sąmatos, sąskaitos už atliktus darbus, mokėjimai, kapinių priežiūros dokumentai.

Svarbūs Rasų panteono tyrimai. Vienas pirmųjų kapinių aprašymų – Adomo Honorio Kirkoro „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ (1856, lenk. k.). Vėliau kapines tyrė Antanas Lazarovičius, Vladislovas Zahorskis, Vaclovas Veitka, Liucijonas Uzembla ir kiti.

Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekoje išlikusios Liucijono Uzemblos ir Vladislovo Veitkos sudarytos Vilniaus kapinių (taip pat ir Rasų) antkapių įrašų kartotekos domina ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių tyrėjus.

Rasų kapinės jau yra tapusios savotišku panteonu. Gausesnis domėjimasis jomis leidžia praplėsti Vilniaus miesto istorijos pažinimo ribas.

Parodos rengėjai – Eglė Paškevičiūtė-Kundrotienė, Rūta Kazlauskienė, Saulius Žilys