Žurnalistės Astos Drungilaitės mintys
Bendravimas su žmonėmis – svarbi žurnalistės, redaktorės Astos Drungilaitės profesijos dalis. Gyvi susitikimai, neskubūs pokalbiai, ilgam išliekantys, gyvenimą praturtinantys įspūdžiai vėliau perteikiami rašiniuose. Žavi autorės smalsumas, pastabumas, gebėjimas per detales pamatyti, pajausti visumą ir mokėjimas tai perteikti žodžiais: gyvai, lengvai, taikliai, jautriai. Vertinančios knygas, mėgstančios skaityti žurnalistės nuomone svarbiausia, kad laikas su pasirinkta knyga būtų prasmingas.
Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertė, apskritai, tai toks neapčiuopiamas ir kintantis dalykas. Kai buvau vaikas, knygose ieškojau gyvenimo ir savęs pažinimo, vėliau, viskam paspartėjus, atsipalaiduodavau greitai krimsdama detektyvus. Užklupus emocinėms peripetijoms, prireikdavo patarimo, postūmio… Ramiais momentais, turėdama daugiau laiko, norėdavosi gilintis, plėsti žinias… Kiekviena knyga atverčiama savo laiku. Kai nenumeti perskaičius kelias pastraipas, o įkrenti iki pat paskutinio puslapio. Ir nebūtinai ją reikia perskaityti per naktį, galima skaityti ir metus, galima skaityti iš naujo.
Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Niekada nieko nerekomenduoju. Knygų labai daug. Ir gerų tikrai. O mes visi skirtingi. Galiu, tik jei klausia, pasidalinti savo įspūdžiais. Juk bet kurią knygą savo akimis ir savo širdimi skaito vis kitoks žmogus. Galiu tik palinkėti, kad laikas su kokia nors knyga būtų prasmingas.
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
O ir dabar po monitoriumi pakištas kažkoks senas mokyklinis vadovėlis ☺ Gal net esu kažkam mokykloje knyga ir užplojus.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Man – ne. Nors paskaitau ir tokias. Bet puiku, jei kažkam patinka ir skaitmeninės. Juk kažkas tegali knygų tik klausytis… Jei knyga pasiekia savo žmogų, nesvarbus būdas, kaip.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Aš esu bibliotekininkės dukra. Knygos nuolat judėjo. Ateidavo ir išeidavo. Kažkurios užsilikdavo. Taip buvo visada. Bet nemanau, kad skaitymas nulemtas kažkokio kartų ryšio su juo. Tiesiog mėgsti skaityti arba ne.
Kokios knygos neskolintumėte net draugui?
Koks tai draugas, kuriam kažko neskolintum? ☺ Aš neskolinu knygų, jas perskaičiusi dovanoju tiems, kas man patinka ir kam tai būtų įdomu. Aš manau, kad knygos turi judėti, o ne lentynas prilaikyti. Jos turi turėti kuo daugiau galimybių pasiekti tas akis, kurios suvalgys kiekvieną raidę, kiekvieną mintį ir ilgam pasisotins. Aišku, iki kito karto ☺ Nors gaila kažkada pradingusių seno Bairono eilėraščių leidimo, vienos Leonardo Gutausko poezijos knygelės irgi niekur neberandu. Bet tai paauglystės sentimentai. Visų jų nesugailėsi ☺ Žinoma, čia jūsų bibliotekoje yra tokių knygų, kurių net ne skolinti, o vartyti negalima. Mačiau. Jei tokią turėčiau, neskolinčiau, atiduočiau jums, kad visiems parodytumėt.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Tokio žanro dar neįvardijo. Gal kai dėsiu tašką savo biografijoje, atsisukusi atgal galėsiu pasakyti konkrečiau. Dabar vieną dieną drama, kitą, žiūrėk, jau komedija. O ir fantastikos elementų apstu. Laikas dar atrinks, kas buvo svarbiau.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Man patinkanti knyga neturi tautybės. Kai tokią skaitau, galiu būti ir japonė, ir islandė, ir kalbėti Kento tarme, ir gyventi prie jūros, ir net su trimis draugais kariauti Pirmajame pasauliniame kare ☺
Jei pati rašytumėte, apie ką būtų jūsų knyga?
Kadangi rašau, tai nesakysiu ☺
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Antrą kartą perskaitau Marinos Abramović „Eiti kiaurai sienas“, nes pažadėjau padovanoti vienai nuostabiai aktorei.