Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Vytauto Sinicos mintys
Į 10 klausimų apie knygas atsako politologas, VU filosofijos doktorantas Vytautas Sinica:
„Vieną knygą jau išleidau pernai lapkritį ir tai buvo tekstų apie Lietuvos politinę situaciją rinktinė, jos esmę perteikiančiu pavadinimu „Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?“. Knygoje trys dalys – demokratijos būklė, vertybiniai karai ir pačios tautos klausimas. Pagrindinė mintis: ar lietuviai kaip tauta apskritai nori būti savo valstybės šeimininkais, ar jiems tai svarbu, ar svarbu tik gerai gyventi, nesvarbu, ar patiems valdant save. Tai ne teorinis ir ne vien okupacijos grėsmes liečiantis klausimas. Vargiai rastumėte politiškai pasyvesnę ir abejingesnę valstybės gyvenimui tautą Europoje. Tas susvetimėjimas ir privertė imtis tokios temos. „
Nėra vieno atsakymo. Anksčiau maniau, kad vertinga knyga privalo praturtinti žiniomis ir apskritai pasaulio suvokimu. Dabar taip nebegalvoju. Knyga gali sukelti emocijas, empatiją, priimti kitus žmones su jų keistumais ir išgyvenimais ir būti tuo vertinga. Pats nežinau, ar tai reiškia, kad mano kartelė knygoms krenta, ar kad augu kaip skaitytojas ir žmogus.
Bibliotekos darbuotojams, žinoma, privalau rekomenduoti Daliaus Stanciko knygą „Kūju per Lietuvos istoriją“. Ne todėl, kad ją išleidome, o todėl, kad ši garbinga ir ilgą istoriją turinti biblioteka praėjusio amžiaus viduryje buvo J. Noreikos darbo vieta, o dabar tapo visuomenės kovų dėl jo atminimo mūšio lauku. Būtent J. Noreika ir, konkrečiau, jo atminimas yra pagrindinis tos knygos objektas. Tai, kad biblioteką palietė ši istorija, gali būti nemalonu ir skausminga, tačiau faktas įvykęs ir neįmanoma užsimerkti. Geriau skaityti ir pažinti, koks iš tiesų buvo šis žmogus ir kas dabar iš tiesų vyksta juodinant jo atminimą.
Įvairiomis aplinkybėmis yra tekę knyga ir kamerą paremti, kad būtų teisingame aukštyje, ir sunkiomis knygomis užspausti svarbius lapus, kad išsilygintų. O vaikystėje, darželyje, teko tarp knygos lapų džiovinti medžių lapus ir žiedus.
Konkurentės rinkos prasme, nes dalis žmonių perėjo prie skaitmeninių knygų vietoje spausdintų. Tačiau tai netipiška konkurencija. Savo esme knygai svarbu atskleisti joje paslėptą pasaulį kuo daugiau žmonių ir visiškai nesvarbu, kokia forma ji pasieks skaitytojus. O ir komerciniu požiūriu, tą pačią knygą – skaitmeninę ar spausdintą – leidžia ir rašo tie patys žmonės, gauna tą patį atlygį. Visgi spausdinta knyga, nors ne tokia patogi, turi kažką ypatinga, ko niekada neperteiks skaitmeninė. Žmonės pirko ir pirks spausdintas knygas dėl tos atmosferos, jausmo, kurį suteikia knyga, dėl ritualo, pagaliau dėl verčiamų lapų kvapo ir garso. Naujienų portalai išstūmė spausdintus dienraščius, tačiau spausdintų knygų niekada neišstums niekas.
Galbūt ne kiekviena karta, bet kiekvienas laikmetis. Skirtingos kartos randa skirtingą ryšį su skirtingomis knygomis, didelė dalis tekstų, kuriuose savo pasaulį pažindavo jauni žmonės prieš 50 metų, neberanda atgarsio šiandieninio jaunimo mąstyme. Tai normalu. Bet tai ne naujas santykis su pačia knyga. Santykis su pačia knyga keičiasi pirmiausiai dėl jos prieinamumo: ilgus amžius knyga buvo turtingųjų privilegija, dar XX amžiaus pirmoje pusėje raštingumas nebuvo visuotinis, o bibliotekas turėjo toli gražu ne visi. Sovietmetį patyrusios kartos tikrai galėjo įpirkti milžiniškais tiražais leistas knygas ir buvo raštingi, tačiau knygos buvo neprieinamos turinio pagrindu ir ne visi tą žinojo. Nepriklausomos Lietuvos knygų, laisvojo pasaulio knygų reikėjo ieškoti pogrindyje ar specialiuosiuose fonduose. Knyga vėl buvo neprieinama. Sąjūdžio ir netrukus sekusiais metais knygos išgyveno aukso amžių, nes buvo prieinamos ir kainos, ir cenzūros prasme, o „įdomesnių“ alternatyvų nebuvo.
Dabar vėl keičiasi žmonių santykis su knyga, bet nebe dėl prieinamumo. Žmonės to paties turinio ieško skaitmeninėse priemonėse, išmaniosios priemonės keičia žmonių mąstymo struktūras, masiškai prarandamas gebėjimas susitelkti į ilgą daugiasluoksnį tekstą, nes ypač socialiniai tinklai, bet ir interneto naujienų svetainės užprogramuotos greitajam „informacijos kąsnelių“ vartojimui. Įpratome gauti trumpas žinutes, ne SMS prasme, o viso informacijos turinio prasme. Tai labai kenkia skaitymo įgūdžiams ir knygų populiarumui. Tai pagrindinis iššūkis, kurį turės įveikti knyga.
Turiu kelias širdžiai brangias knygas su jau mirusių autorių dedikacijomis arba leistas XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Nesakau, kad kategoriškai niekam jų neskolinsiu, bet žinau, kad ranka sudrebėtų (juokiasi).
Svarbu nebaigti gyvenimo detektyvu. Jeigu rimtai, tikrai nemanau, kad mano gyvenimas vertas biografinės ar apskritai knygos. Biografijų verti išskirtiniai gyvenimai, nors praktikoje artimieji dažnai stengiasi išleisti ir neišskirtinių, tiesiog jiems brangių žmonių biografijas ar atsiminimus. Tikiuosi niekada nebūti to dalimi. Niekas nežino, kas iš mūsų su Dievo pagalba galbūt nugyvensime biografijos vertą gyvenimą. Tikrai nė iš tolo nieko panašaus nesu padaręs šiandien.
Vaikystėje mėgstamiausi autoriai buvo Aleksandras Diuma, Karlas Majus ir Žiulis Vernas, taigi akivaizdu, nuotykių knygos. Ypatingai sukrėtė ir visam gyvenimui su manimi liko J.R.R. Tolkienas. Niekada nebuvau turistas, einantis garsių žmonių lankytų vietų pėdsakais, bet Oksforde po konferencijos susėsti būtent „Erelio ir vaiko“ užeigoje, kur sėdėdavo Tolkienas ir C. S. Lewisas, paliko įspūdį. Geriausias istorinio romano autorius man visada liks Mika Waltari – nepakartojamas jo gebėjimas įsikūnyti į visiškai kitokį skirtingų laikmečių mąstymą, kai beveik visi istoriniai romanai rašomi šių laikų žmogaus akimis. Taigi paminėjau du prancūzus, vokietį, anglą ir suomį. Nėra vienos šalies. Juo labiau nebūtų įmanoma atsakyti, kalbant ne apie grožinių knygų autorius.
Vieną knygą jau išleidau pernai lapkritį ir tai buvo tekstų apie Lietuvos politinę situaciją rinktinė, jos esmę perteikiančiu pavadinimu „Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?“. Knygoje trys dalys – demokratijos būklė, vertybiniai karai ir pačios tautos klausimas. Pagrindinė mintis: ar lietuviai kaip tauta apskritai nori būti savo valstybės šeimininkais, ar jiems tai svarbu, ar svarbu tik gerai gyventi, nesvarbu, ar patiems valdant save. Tai ne teorinis ir ne vien okupacijos grėsmes liečiantis klausimas. Vargiai rastumėte politiškai pasyvesnę ir abejingesnę valstybės gyvenimui tautą Europoje. Tas susvetimėjimas ir privertė imtis tokios temos.
Kita knyga greičiausiai bus apie Europos vienybę – ar ir kokiais pagrindais ji įmanoma. Tai mano disertacijos tema, taigi kryptis gana aiški. Turiu dar poros knygų idėjas, tačiau jų imsiuosi tik pabaigęs doktorantūros studijas.
Esu įpratęs vienu metu skaityti vieną mokslinę knygą studijoms ir vieną grožinę ar publicistinę atsipalaidavimui. Šiuo metu knyga studijoms yra Heikki Haara knyga „Pufendorf’s Theory of Sociability: Passions, Habits and Social Order“ (2018), o atsipalaidavimui – Anshel Pfeffer „Bibi: The Turbulent Life and Times of Benjamin Netanyahu (2018).