Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Elenos Stasiukaitienės mintys
Mintimis apie knygas ir skaitymą dalijasi profesionali bibliotekininkė, bibliografė Elena Stasiukaitienė, nė dienos nebūnanti be knygos rankose, o skaitymą vadinanti „duona kasdienine“.
E. Stasiukaitienė bibliotekose dirbo 55-erius metus, iš kurių – 30 metų Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos periodinio leidinio „Tarp knygų“ redakcijoje, redaktore ir žurnaliste. Ji yra LMA Vrublevskių bibliotekos išleistos bibliografijos rodyklės „Lietuvos mokslų akademijos biblioteka. Paveldas ir raida, 1557–2007“ sudarytoja.
Vertinu knygas, kuriose randu atsakymus į egzistencinius klausimus. Jaučiu, kur dėstoma autentiška autoriaus patirtis, o kas, kaip sakoma, „laužiama iš piršto“.
Ne tik bibliotekininkams, bet ir visiems „knygiams“ rekomenduoju Yuval Noah Harari „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ (2018). Perskaičiusi jaučiausi baigusi dar vienas studijas universitete.
Ne vieną kartą sunkią knygą naudojau kaip presą, kai reikėjo paslėgti suglamžytą popierinį banknotą arba išdžiovinti klevo lapus, gėlių žiedus.
Konkurencija tarp skaitmeninės ir spausdintos knygos yra ir bus. Bet skaitytojui – tai pasirinkimo galimybė. Man spausdinta knyga niekuo nepakeičiama. Tą, kuri patiko gilų įspūdį, grąžindama paglostau kaip vaiką, padėkoju už tai, ką man suteikė.
Kiekviena karta turi savitą požiūrį į knygą, skaitymą. Pastebėjau, kad mano kartos žmonės geriau suprato, vertino skaitymo naudą – gyvenimo pažinimui, jo tvarkymui. Mano buvę bendramoksliai, bendradarbiai, artimieji turi sukaupę savo namų bibliotekėles.
Skolinau net labiausiai branginamas knygas, jei visiškai pasitikėjau žmogumi.
Gimiau prieškaryje, augau daugiavaikėje šeimoje. Žinau, koks jausmas būti alkanam, dalintis pora batų su jaunesne seserimi, vaduojantis iš pokario metų skurdo dirbti sunkius darbus namuose, kolūkio laukuose. Mano biografija galėtų būti apybraiža.
Arti širdies šiaurės šalių, ypač norvegų rašytojų kūriniai.
Jei turėčiau kūrybinio „parako“ rašyčiau apie sutiktus gyvenime šviesuolius.
Skaitau (įklimpau ilgam) Juozo Baltušio dienoraščius. Tuo pačiu grįžtu prie anksčiau skaitytų puikių kūrinių „Sakmė apie Juzą“, „Parduotos vasaros“, „Su kuo valgyta druska“. Rašytojas vis kartojo, kaip sunkiai jam sekasi rašyti, bet rezultatas akivaizdus – Lietuva mylėjo ir gerbė šį žmogų. Lūžo salės, kai jis atvykdavo į susitikimus su miestų ir kaimų skaitytojais. Pati esu ne kartą dalyvavusi tokiuose susitikimuose.