Yra kasdienių knygų, skirtų patiems įvairiausiems žmogaus poreikiams: mokymosi, savišvietos, estetinio bei meninio ugdymo, laisvalaikio praleidimo ir pan. Apie tokias čia turbūt nekalbame. Galvojant apie ypatingas knygas, į galvą ateina ypatingi leidiniai, žymintys Lietuvos ar lietuvių kultūros viršūnes. Jei kalbėtume apie literatūrą, tokiomis pavadinčiau visas knygas, nūnai sudarančias lietuvių literatūros kanoną, jos aukso fondą: Mažvydo Katekizmą, Šulco išverstas Ezopo pasakėčias, Rėzos išleistus Donelaičio Metus, Stanevičiaus pasakėčias, Daukanto Būdą, Baranausko Anykščių šilelį, Maironio Pavasario balsus ir kt. Kalbėdami apie dailę, lygiai minėtume kanoninius dailės leidinius. Kalbėdami, pavyzdžiui, apie lietuvių filologiją, minėtume žymiųjų filologų veikalus, tebeturinčius ir visuomet turėsiančius išliekamosios vertės. Taigi, mano akimis, knygos vertę lemia daug įvairių jos savybių ir įvairių aplinkybių: autoriaus asmuo, turinio kokybė, visuomenės lūkesčiai, sieti, siejami ar siesimi su kuria nors knyga ir dar kitos ypatybės. Laiminga toji biblioteka, kuri saugo tokį vertingų lietuviškų knygų fondą ar bent reikšmingiausią jo dalį!

Pradėjome minėti Kristijono Donelaičio 300 metų gimimo sukaktį. Mokykloje buvome supažindinti su jo kūryba, bet vargu ar ją deramai supratome. Metuose glūdinčios prasmės visos atsiskleidžia žmogui jau sukaupus gyvenimo patirties. Be to, ir gyvenimo sąlygos iš esmės pasikeitė – gyvename laisvoje šalyje, tad įvertinti Donelaitį galime, nepaisydami anksčiau poeto asmenybę ir jo genialųjį kūrinį gaubusių, jo prasmes slėpusių ideologinių dangalų. Rekomendočiau iš naujo skaityti Metus – mūsų tapatybę grindžiantį, ją puoselėjantį ir gražiai, prasmingai ją išreiškiantį kūrinį.

Ne, neteko. Kad ir kiek perkratau atmintį, bandydamas surasti joje kokių „panaudos ne pagal paskirtį” pėdsakų, tačiau ‒ nesėkmingai. Turbūt tai nėra gerai. Tokie atsitikimai, kai knyga pasitarnauja kam nors kitam, o ne skaitymui, rodytų, kad žmogus su knyga neišsiskiria netgi tokiomis aplinkybėmis, kuriomis knyga nebūtina, bet žmogų vis viena lydi.

Tikrai nekonkurentės. Elektroniniai leidiniai skirti greitam, patogiam, lengvam informacijos radimui ir gavimui, todėl visuomet bus paprastos, lengvai ir patogiai prieinamos. Neįsivaizduoju planšetėje raštijos paminklo: autentiško rankraščio, literatūros kūrinio editio princeps ar faksimilinio leidinio. Jokia elektroninė skaityklė neperteiks man reikalingų fizinių tokio paminklo charakteristikų. Kalbu ne tik kaip mokslininkas, bet ir kaip knygos tradicijų išauklėtas, jas pripažįstantis žmogus. Iš spausdinto egzemplioriaus sklinda teksto autoriaus, knygos dailininko, maketuotojo, spaustuvininko, knygrišio rankų šiluma. Man tai tebėra svarbu. Na, o elektroninė knyga tokia šiluma netrykšta. Kas žino, kaip viskas ilgainiui susiklostys? Spėju, kad spausdintos knygos ilgai gyvuos šalia elektroninių ir jas visuomet gražiai papildys. Juk tai, kas buvo atrasta ar išrasta Antikoje bei Viduramžiais: pergamentas, popierius, plunksna, rašalas, tebegyvena ir šiandien, nes tebėra reikalinga.

Galima kalbėti apie kurios nors kartos ryšius su knyga ir mėginti apibūdinti, kuo jie saviti. Negalvoju, kad galiu kalbėti šiuo požiūriu savo kartos vardu – pernelyg mažai ją pažįstu. Jei pamėginčiau tai daryti, kalbėčiau apie savo ir nedidelio bendraamžių būrio požiūrį į knygą. Nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad tokiam požiūriui pritartų ir daugiau mano vienmečių. Augome mokomi su knyga apsieiti pagarbiai – ypač su lietuviška knyga. Sovietmetis savaip kartojo spaudos draudimo gadynę – jei andai tikros knygos buvo nešamos iš Mažosios Lietuvos, laisvo krašto, tai mano jaunystės metais tikrų knygų gaudavome iš tėvų, draugų ir mokytojų. Tai buvo anos – nepriklausomos Lietuvos – metais išėję leidiniai, vienas kitas – pasirodęs laisvuose Vakaruose. Ir vienų, ir kitų dėka pakako išsaugoti švaresnę sąžinę.

Žinia, kokios nors labai prastos – ir turiniu, ir apipavidalinimu. Na, bet mano draugai ir patys į tokias nežiūri. Taip jau susiklostė, kad bičiuliaujuosi su gerą knygą vertinančiais, ją išmanančiais žmonėmis, šiuolaikinės lietuviškos knygos kūrėjais ir jos tausotojais: autoriais, dailininkais, leidėjais, bibliografais, bibliotekininkais, knygotyrininkais ir kitais knygų žmonėmis. Su jais tenka kalbėti ir apie niekalus, o tai savaime apsaugo nuo kai kurių nepagalvotų poelgių – kad ir tokių, kaip kam nors pasiūlyti prastą leidinį.

Apie literatūros kūrinį nė negalvočiau. Abejoju, ar būtų kam būtų įdomu skaityti nuobodžią knygą. Na, o vaizdų albumui ir mano, ir mano bendraamžių gyvenimai tiktų puikiausiai. Vien sovietmečio vaizdai su tinkamais komentarais ko būtų verti! Universitete studijavau, kai ši brangiausia lietuvių aukštoji mokykla šventė 400 metų jubiliejų. Ir Universitete, ir tose vietose, kur vėliau dirbta, teko susitikti su daug nuostabių žmonių – ir tų, kurie šiandien garsina Lietuvos vardą, ir tų, kurie nuveikė didžius darbus, gražiai, oriai, dorai nugyveno savo gyvenimą, bet nesiekė pripažinimo ir liko žinomi vien savo gerais darbais. Esu laimingas, nes savo akimis regėjau sovietmečio galą, tautos Atgimimą ir pirmus nepriklausomos valstybės gyvavimo dešimtmečius. Tempora secunda, res gestae iucundae!

Jaunystėje mėgau prancūzų ir švedų rašytojus. Skaičiau Aleksandrą Diuma ir Žiulį Verną, Selmą Lagerliof ir Akselį Miuntę. Dabar atrandu lenkų autorius. Didžiausią, giliausią, stipriausią įspūdį pastaraisiais metais paliko Česlovas Milošas. Jo įžvalgos apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją, šios valstybės likimo, jos kultūros paveldo, politinių ir pilietinių tradicijų apmąstymai, iš kurių suaustas neseniai lietuvių kalba pasirodęs Tėvynės ieškojimas  ar Gimtoji Europa, – gilūs, prasmingi ir skaudžiai teisingi!

Jeigu kada nors… Kaip norėtųsi tai išbandyti! Ir pavyzdį turiu – tai ilgus metus Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriumi išdirbęs Jurgis Tornau. 1985‒1986 m. išėjo dviejų dalių A. Telšio slapyvardžiu pasirašytas jo istorinis romanas „Žveng žirgelis“, o 1990 m. – puikus istorinis nuotykių romanas „Tarška barška pentinėliai“. Anuomet šio žanro kūrinių nebuvo daug, o ir dabar gero lietuviško romano istorine tematika dar reikia paieškoti. Abi knygas andai perskaičiau vienu ypu. Tad labai norėtųsi papildyti knygų lentyną tokiu kūriniu. Seniai turiu temą, tik jos dabar negarsinsiu. Jei tesėsiu, bus aišku, apie ką knyga; jei sumanymo nepavyks įgyvendinti – tai geriau tegu niekas ir nesužino! Tik apie laikotarpį galiu paatvirauti – tai būtų veržlusis XVI amžius. Veiksmo vieta – Lietuvos Didžioji Kunigaikštija…

Nepabijosiu pasirodyti neįdomus – Donelaičio Metus. Galima sakyti, kad su jais neišsiskiriu pastaruosius kelis mėnesius. Bibliotekoje rengiame kelias Donelaičiui skirtas parodas, apie jį, jo gimtuosius Lazdynėlius, Tolminkiemio memorialą, lietuvius Karaliaučiuje ir Karaliaučių Lietuvoje kalbuosi su daugeliu įvairių žmonių, tad reikia prisiminti, kas skaityta jaunystėje, ir suvokti, kas andai liko neperskaityta, nesuprasta. Nes, kaip vienoje vietoje pasakė Donelaitis: „Vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim, kad žegnojanti rankelė tavo negelbės“.