Knygos vertė – kaip ir viso meno vertė – yra sugestionuojamas, žadinamas kūrybiškumas. Kūrybiškumas – pačia plačiausia prasme – jeigu knyga priverčia tave galvoti apie tai, apie ką negalvojai; jeigu kažką, ką matei tūkstančius kartų – staiga pamatai kitaip; jeigu prisimeni kažkokį pamirštą jausmą, žmogų, tikrovės fragmentą; jeigu užsimanai kažką padaryti, pakeisti, jeigu pradedi norėti; jeigu kažkas pasikeičia tikrovėje ir tavyje – ir svarbiausia – jeigu staiga tavyje atsitinka dalykai, niekaip paviršutiniškai tiesiogiai nesusiję su perskaityta knyga – tai ir yra knygos vertė. Ir tokios vertės negali pasiūlyti mums jokia empirija, jokia gyvenimiška patirtis(nesakau, kad gyvenimas neturi jokios vertės – sakau, kad TOKIOS vertės gyvenimas nesukuria). Ir todėl, kol yra suprantančių apie tokią knygos vertę – tol reikės ir knygų, ir rašytojų.

Bibliotekų darbuotojams palinkėčiau turėti laiko knygoms skaityti ir tiesiog išsaugoti meilę knygoms ir skaitytojams. 

Esu viename savo esė aprašęs, kaip, būdamas jaunas, sausio tryliktąją ėjau ginti parlamento. Ėjau, galvodamas, kad nušaus – ir tiktai nenorėjau skausmingos mirties nuo sužeidimo į pilvą arba į nugarą. Tai užsikišau už diržo dvi storas knygas – vieną priekyje, kitą už nugaros: kiek prisimenu, tai buvo Bertrando Russello „Vakarų Europos filosofijos istorija“ ir Oxfordo žodynas – pačios storiausios knygos mano bibliotekos knygos turėjo mane apsaugoti nuo kulkų. Galvos nesaugojau, nes maniau, kad kulka į galvą – tai lengva mirtis. Buvo žmonių, kurie paskui mane pasmerkė dėl tokio knygų panaudojimo ir negarbingo, neherojiško savęs saugojimo. Nes visi kiti sausio tryliktąją ėjo dainuodami, linksmi ir be jokių knygų. 

Manau, kad puiku yra turėti pasirinkimo galimybę. Pažįstu žmonių, kuriems patinka skaityti ranka rašytus daiktus – tuo pat metu aš, skaitydamas manuskriptus, nejaučiu tokio(jokio) malonumo – man knyga turi būti spausdinta. Pagal tą pačią proporciją – knygas mėgstančių labiau, negu rankraščius – įtariu, kad turėtų būti nemažai skaitytojų, kuriems yra smagesnis elektroninis variantas. Manau, kad rankraštis, spausdinta knyga ir jos Kindle variantas – yra ta pati knyga. Ir tuo pat metu manau, kad daiktas, panašus į rankraštį arba daiktas, turintis knygos pavidalą, arba kažkas, atsidūręs Kindle – visai nebūtinai yra knyga. 

Knyga – kaip alternatyvi meninė realybė – kaip su-kurta, o ne per-kurta tikrovė – manau, kad tai santykis, kuris mane sieja su mano kartos draugais-rašytojais – ir tai yra karta, kurioje nebūtinai to paties amžiaus žmonės. Neįsivaizduoju, kad kokį gyvenimiškos ar fantastinės realybės aprašinėjimą, pagrįstą vadinamąja asmenine ar virtualia (kas yra visai tas pats) patirtimi, galėčiau pavadinti knyga. Visoks (ir ypač – kompiuterinis) realizmas man koktus.

Nėra tokios galimybės, nes mano draugas gyvena su manimi ir mūsų knygos – bendros. 

Manau, kad mano biografija verta kelionių knygos. Tokios geografinės – metafizinės kelionių aprašymo knygos.

Visuomet pasimetu bibliotekose, kuriose autoriai suskirstyti pagal šalis. Nieko tokiose lentynose nerandu, nes man pagrindinis orientyras – autorius – ir – abėcėlė. Na, pagalvojęs aš galėčiau priskirti Musil’į austrams, o Celine – prancūzams, bet man jie yra Niekieno šalies autoriai – ir kuo labiau niekieno – tuo artimesni mano širdžiai. Deja, daugeliui kūrėjų lemta taip ir likti lietuvių rašytojais. 

Jeigu rašyčiau – tai turėtų būti idėjų romanas, kuriame beveik nėra siužeto, viskas vyksta tokioje mąstymo eksperimento situacijoje, kur tariami veikėjai daug kalba, bet tik todėl, kad jiems liūdna, beprasmiška ir juos žudo vienatvės siaubas.

Jau keletą metų skaitau tik klasikus. Šiuolaikiniais murakamiais vis labiau ir labiau nusiviliu. Perskaičius šiandieninius skandinavus, italus, anglus ir prancūzus – dažniausiai lieka veltui sugaišto laiko pojūtis. Šią atostogų savaitę skaičiau Ivaną Buniną, Octave Mirbeau, John Dos Passos ir Anatole France.