Vertės samprata – labai subjektyvus dalykas. Knygos vertė priklauso nuo knygos skaitytojo (jeigu kalbame apie jos turinį), knygos savininko (jeigu tai asmeninė antikvarinė, kolekcinė knyga), institucijos (jeigu tai bibliotekos, muziejaus ar kitos institucijos knyga). Kiek žmonių, tiek nuomonių. Niekas neuždraus asmeniui vertingu laikyti tokį leidinį, kuris kitam gali atrodyti visiškai bevertis. Kitas dalykas – mokslinė senųjų leidinių vertė. Bet čia jau atskiras labai platus klausimas.

Sunku ką rekomenduoti, nes bibliotekos žmonės yra tie, kurie visada pirmieji perskaito visas naujienas. Kartais net per vieną naktį, kad ryte knyga vėl galėtų toliau keliauti bibliotekos knygų tvarkymo keliu (čia aš iš savo bibliotekinės patirties, bet manau, kad ir dabar taip pasitaiko). Atvirkščiai: esu dėkinga Vrublevskių bibliotekos darbuotojams, svetainėje pateikiantiems įdomias ir kokybiškas naujai gautų knygų anotacijas, už jų pastangas mums, skaitytojams, rekomenduoti skaitytinus leidinius.

Teko. Pirmiausia į galvą ateina prisiminimas, kaip sovietmečiu enciklopedijų tomais paspausdavau perteptus vaflių lakštus. Saldumynų pasirinkimas būdavo labai menkas, tai išradingos moterys vis ką nors pačios sugalvodavom: vafliukai buvo vienas iš tokių gardėsių. Dar pamenu, kaip pora enciklopedijų tomų gelbėjo man darbe. Darbo kėdžių su pakeliamu aukščiu nebūdavo, o stalas man būdavo per aukštas, tai enciklopedijos buvo tikras išganymas mėginant išsėdėti visą dieną prie nepatogaus stalo.

Ne. Kaip žinome, nei atsiradusi televizija neišstūmė radijo, nei internetas neišstūmė televizijos. Visa gražiai sugyvena krūvoje. Taip ir su skaitmeninėmis knygomis. Kai kuriose gyvenimo srityse jos tikrai turi savo pranašumų. Pavyzdžiui, kaip patogu skaityklėje turėti įvairius kelionių gidus (neužima vietos ir po ranka), bet popierinės knygos privalumų turi nė kiek ne mažiau – argi jų atsisakytume?!

Taip, tikriausiai. Kaip ir kiekviena karta yra nepakartojama. Kita vertus, požiūris į knygą gali skirtis irgi tik dėl tam tikrų istorinių, politinių, kultūrinių aplinkybių (buvo laikai, kai knygos buvo deginamos, bet buvo žmonių, kurie rizikuodami gyvybe jas gelbėjo). O bendrasis požiūris į knygą kaip informacijos perdavėją ir tam tikrą artefaktą ar net meno kūrinį išlieka toks pat. Nesvarbu, ar knyga būtų ritinio formos, ar palmių šakelių, ar tradicinio ir mums įprasto kodekso. Bibliofilija, kaip trauka knygai, skaičiuoja tūkstančius metų.

Tokios neturiu. Garsusis bibliofilų posakis „Knygos, kaip ir žmonos, neskolinu niekam“, skaičiuojantis kelis šimtus metų (ir dabar nė nebeaišku, kieno pirmo paleistas), man nėra aktualus.

Biografija pati savaime nediktuoja žanro pasirinkimo. Bet kurio asmens biografija galėtų būti bet kokio žanro knygos objektas, jeigu tik tos knygos autoriui kūrėjui ji pasirodytų galinti būti įdomi ir tinkama jo sumanymui įgyvendinti. O maniškė nėra kuo nors išskirtinė.

Tiesmukai taip išskirti negalėčiau. Visų po truputį. Įvairovė džiugina.

Apie knygas. Turiu prisirinkusi visokių užrašiukų apie knygas, svajoju, kai jau turėsiu tik sau skiriamo laiko (gal jau greit?), sudėti viską į neįpareigojančio žanro tekstą – kad ir pačiai, ir kitiems būtų smagu panardyti po knygų pasaulio užkaborius.

Agnės Žagrakalytės „Eigulio duktė: byla F117“. Agnė mano kraštietė, nuo Pasvalio. Gabi poetė, tad smalsu, kaip jai pasisekė suvaldyti romano medžiagą. O ta medžiaga dar įdomi ir grynai profesiniu požiūriu: kaip istoriniai dokumentai kūrybiškai panaudojami grožiniame tekste. Gal kokią kursinio ar semestrinio darbo temą studentams toji medžiaga pasiūlys.