O kur slypi gyvenimo vertė? Nemėgstu visokių teorinių samprotavimų. Knyga yra mano gyvenimas, mano darbas, mano laisvalaikis. Man patinka Plinijaus mintis, kad nė viena knyga nėra tokia bloga, kad kuo nors nebūtų naudinga.

Manau, kad Bibliotekos darbuotojai nėra tie žmonės, kuriems reiktų ką nors rekomenduoti, jie patys randa ką skaityti ir kuo pasidalinti. Kiekvienam savo.

Kiek pamenu, esu nusikaltusi trims knygoms. Tais laikais, kai dar nebuvom visi „prirašyti“ prie bankų, dvi knygos buvo ir sąskaita, ir bankomatas. Ne dėl turinio, o dėl pavadinimo atlyginimą patikėdavau E. Hemingvėjaus „Turėti ir neturėti“ bei gruzinų prozos rinktinei „Matau saulę“… Dar vieną knygą – Pablo Nerudos „Dvidešimt eilėraščių apie meilę ir viena nevilties daina“ – panaudojau kaip klasės draugų prisiminimo albumėlį. Man tie eilėraščiai patiko, norėjau kad ir kiti juos paskaitytų, tai pasirinkau tokį provokuojantį būdą atminimams įrašyti.

Džiaugiuosi, kad jos yra. Visiems užteks vietos po saule. Svarbiau turinys, o ne jo pateikimo būdas. Žmonės skaitė, ant ko tik būdavo tuo metu rašoma. Žinoma, imi į rankas knygą ir gauni daugiau papildomų emocijų, negu žiūrėdamas į skaityklės ar kompiuterio ekraną. Su knyga daliniesi ta pačia erdve, kurioje gyveni, tuo pačiu oru, kuriuo kvėpuoji, galų gale sentimentais. Todėl, jei galima taip pasakyti, gyvuos abi  neidentiškos dvynės.

Ryšiai visada kinta, negali nekisti. Aš dar priklausau kartai, kai knyga beveik neturėjo konkurencijos, kai knyga buvo ir laisvės gurkšnis, ir slėptuvė. Gauti knygą reikėjo pastangų, todėl ir kaupėme savo bibliotekas. Kita vertus, studijų metais ne kartą teko susidurti su išplėštų lapų žymėmis vietoj nurodyto perskaityti straipsnio ar kūrinio, su knygų trūkumu. Nostalgiškai prisimenu laiką, kai galėdavau skaityti per naktis. Manau, vienas dalykas nekinta: jei kas atrado skaitymo malonumą, – tai meilė knygai.

Neturiu tokio nusistatymo. Jei manęs prašo, o aš turiu, tai paskolinu. Kita vertus, man itin brangių knygų niekas ir neprašė skolinti.

Realistinio romano – kaip gyvenimas.

Neturiu tokio sąrašo, priklausiau knygų rijikų draugijai ir neribojau savęs, sąrašų nekūriau. Tačiau be konkurencijos yra visų pasaulio tautų pasakos, turėjau gana neblogą rinkinį, o Tūkstančio ir vienos nakties pasakas anglų kalba ir dabar skaitau kai darosi sunku.

Aš per daug skaičiau, kad pati norėčiau rašyti. Prozininkės karjerą baigiau kartu su vidurine mokykla. Nejaučiu poreikio rašyti, o ir ką galėčiau? Tikriausiai apie būtus dalykus.

Pastaruoju metu vienas darbas buvo pasiglemžęs visą mano laiką ir mintis. O dabar mano išrinktasis – lotynų kalbos žodynas, su juo niekada nebūna nuobodu, viskas įdomu.