Profesoriaus Romualdo Karazijos mintys
Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos instituto Atomo teorijos skyriaus afilijuotasis vyriausiasis mokslo darbuotojas profesorius Romualdas Karazija:
vertinga yra ta knyga, kurią norisi turėti savo bibliotekoje, grįžti prie jos.
Tikrąją knygos vertę, aišku, nustato laikas. Juk jos populiarumą po išleidimo nemaža dalimi lemia to meto skaitytojų poreikiai, literatūrinės mados. Yra dar knygos vertė konkrečiam skaitytojui, kuri priklauso nuo jo interesų. Man grožinės knygos vertę lemia psichologinis tikrumas ir meniškumas, dokumentinės knygos – objektyvumas, o mokslinės knygos – bendras tos krypties rezultatų ir problemų formulavimas. Trumpai kalbant, vertinga yra ta knyga, kurią norisi turėti savo bibliotekoje, grįžti prie jos.
Knygų mėgėjas vargu ar gali ką nors rekomenduoti knygų specialistams. Aš labiau laukčiau bibliotekos darbuotojų rekomendacijų. Išleidžiama gana daug knygų, ir nelengva orientuotis jų sraute. Tad aš pasinaudoju knygų pristatymais bibliotekose ar žiniasklaidoje, nors nebūtinai patikiu rekomendacijomis. Labai gerai, kad MA Vrublevskių bibliotekoje veikia naujų knygų ekspozicija, kur galima pavartyti gautas knygas, tiesiogiai susipažinti su jomis.
Nesu linkęs to daryti. Tiesa, kartais tam nusižengiu, mokyklose moksleiviams demonstruodamas išmaniuosius žaislus. Besivartančios spyruoklės, kuri pati lipa laiptais žemyn, gebėjimams parodyti tuos laiptelius tenka sukrauti iš vadovėlių.
Be abejo, daugėjant skaitmeninių knygų mažėja spausdintų knygų poreikis. Vis dėlto, spausdinta knyga kartais parankesnė, be to, yra didesnė kultūrinė ir asmeninė vertybė. Tad spausdintų knygų, manau, ir ateityje neteks įrašyti į Raudonąją knygą.
Teko augti ir ilgą laiką gyventi gerų knygų deficito sąlygomis, tai išmokė vertinti jas, rinkti savo biblioteką.
Draugui galiu skolinti bet kurią knygą, kuri tuo metu man pačiam nėra reikalinga. Juk knygos paskirtis – būti naudojamai, o ne dulkėti lentynoje.
Netrukus pasirodys knyga „Pėdos“, tai ir yra mano biografija, sudaryta iš įvairių duomenų, dokumentų, straipsnių.
Be abejo, šalies, turinčios dideles literatūrines tradicijas. Visada pirmiausia kreipiu dėmesį į naujas anglų, rusų, prancūzų autorių grožines ir dokumentines knygas. O mokslinės knygos pasirinkimą daugiau lemia ją išleidusios tarptautinės leidyklos prestižas, o ne autoriaus šalis.
Mano knygų lentyna netrumpa, bet tai mokslinės ir mokslo populiarinimo knygos. Po „Pėdų“ nebeketinu rašyti naujų, nebent parengti kai kurių ankstesniųjų papildytus ir pataisytus variantus.
Skaitau Y. Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Iš pradžių knyga patiko, net ketinau įsigyti pats. Tačiau toliau mane truputį nuvylė autoriaus siekis ne objektyviai pateikti istorines žinias, o dėstyti savo originalias, bet ne visada pagrįstas idėjas.