Aš vertinga knyga vadinu tą, kurios citatas norisi įsirėminti arba dalytis su kitais. Tai knyga, kurią norisi skaityti dar kartą. Kartais tai ta knyga, kuri praturtina ir su kuria sunku skirtis arba nuo kurios neįmanoma atsiplėšti.

Kadangi bibliotekoje ramu ir tylu, siūlyčiau skaityti Juvalio Nojaus Harario (Yuval Noah Harari) „Sapiens“. Joje visada ką nors nauja galima rast.

Vaikystėje Didžiosios klasikos knygos atliko dvigubą darbą. Jos ne tik buvo nuolat skaitomos, bet ir atstojo kambarių barbėms sienas, o tarp dviejų knygų ir karnizas su užuolaidomis labai puikiai laikydavosi lėlės kambaryje :). Knygos puikiai tiko ir lapams džiovinti :).

Manau, kad dar tikrai užtruks. Taip, tie, kas išties labai daug skaito ir keliauja, tiesiog iš praktiškumo, manau, naudojasi knygų skaitytuvais. Bet nė vienas skaitytuvas tikros knygos jausmo tikrai neatstos. Ir svečiuose man labiausiai patinka patyrinėti šeimininkų knygų spintą, kurioje daugybė atsakymų ir daugybė temų pokalbiams bei diskusijoms.

Tikrai taip. Mano kartos požiūris į knygą jau ne toks griežtas, jaunieji tėveliai nepyksta, kai knyga išterliota ar apipaišyta mažųjų, nors mūsų pačių tėvai dažniausiai itin tausojo knygas. Net ir vaikiškas. Ačiū Jiems už tai, užtat dabar turiu išsaugotas net kelias savo vaikystės knygas su tuo išlikusiu neapsakomu vaikystės kvapu. Kai knygos tapo tokios prieinamos, tai tik išskirtinesni ar retesni egzemplioriai yra labiau saugomi. Net skolintis knygas tapo reta – juk taip paprasta įsigyti nuosavą. Taip pat pastebiu, kad nuosavas knygas mano kartos žmonės drąsiai žymi spalvikliais, ypač tas vietas, kurias nori ilgesniam laikui įsidėti į galvą.

Savo vaikystės knygų, kuriose yra užkoduotas mano vaikystės pasakų knygų kvapas, ir kelių plokštelių su pasakomis.

Pirmiausia dar norėčiau nugyventi kokius 4 dešimtmečius, kad tokia knyga būtų kam nors reikalinga ir įdomi. Jei jau svajojam, tai manau, kad tai galėtų būti biografinis romanas.

Esu ištikima lietuvių autoriams, labai mėgstu susipažinti ir su jaunųjų autorių kūryba, visada domina kolegų žurnalistų išleistos knygos. Artima įvairiausių šalių autorių kūryba.

Manau, pradėčiau nuo kelionių romano. Kvapai, spalvos, žiupsnis kulinarijos ir dar, žinoma, pagavi istorija apie pagrindinį asmenį. Nesu apsisprendus, ar tai būtų vyras, ar moteris. Tai galėtų būti ir kokio asmens biografija, sudėta į knygą.

Šiuo metu nuotaiką vis kilsteliu aktorių pasakojimais, kuriuos į knygas sudėjo Nijolė Narmontaitė. Taip pat dar kartą perskaičiau Frederiko Begbėdė (Frederic Beigbeder) „Meilė trunka trejus metus“ bei Francuazos Sagan (Francoise Sagan) „Nuostabūs debesys“. Nuolat skaitau tokias aktualias knygas apie psichologiją. Jaučiu silpnybę istoriniams romanas, esu ištikima Kristinos Sabaliauskaitės kūrybos gerbėja.