Visos trys prezidento Valdo Adamkaus knygos („Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“, „Pareigos, kurios nesibaigia“, „Pokalbiai nesilaikant protokolo“). Tai ne tik žvilgsnis į politikos virtuvę ir užkulisius, valstybėje vykusius ir vykstančius procesus. Tai knygos, kurios atskleidžia neįtikėtinai stipraus žmogaus, lyderio ne tik Lietuvoje neįtikėtinai įdomaus gyvenimo detales.

Timo Guenardo „Stipriau už neapykantą“. Tai autobiografija vyro, kuris turėjo patirti labai daug likimo smūgių ir kuris savo pasakojimu atskleidžia, jog net ir labiausiai sužeistas, gali mylėti ir atleisti. Labai stipri istorija, kuri gali tapti įkvėpimu ne vienam.

Jau daugelį metų darau tokį dalyką – kai man kyla koks nors klausimas, atsiranda kokia nors problema, aš pasiimu bet kokią knygą ir atsiverčiu bet kurį jos puslapį. Neįtikėtina, tačiau visada ten randu atsakymą į mane kamuojantį klausimą.

Man asmeniškai – tikrai ne. Nemėgstu skaityti skaitmenos, man būtina knygą jausti.

Vienareikšmiškai – turi. Mano kartos žmonėms knyga buvo vienas iš laisvalaikio leidimo būdų, vaikystėje neturėjome mobiliųjų telefonų ar kompiuterių, todėl arba žaisdavome lauke, arba skaitydavome knygas. Galbūt dėl to knygų skaitymą mano kartos žmonės vertina ir supranta šiek tiek kitaip, nei dabartinis jaunimas, augantis informacinių technologijų eroje.

Tai labai asmeniška. Turiu savo jau išėjusios mamos maldaknygę, kuriai jau net nežinau kiek metų. Ji aptriušusi, kampai nutrinti mamos pirštais, bet ji man labai brangi.

Mano gyvenime buvo visko – ir dramų, ir trilerio, ir humoro. Tai gal sakyčiau –  drama su laiminga pabaiga 🙂

Juozas Tumas-Vaižgantas, Balys Sruoga, Kristina Sabaliauskaitė.

Apie meilę gyvenimui.

Ramučio Jancevičiaus atsiminimų knygą „Pieno puta žudikui“. Pirmoji buvusio ilgamečio Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro Ramučio Jancevičiaus knyga.