Man asmeniškai neatrodo, kad kažkokia knyga gali būti universaliai vertinga. Gal ir klystu, tačiau knyga, kuri tuo metu labiausiai atliepia kažkokį – dvasinį, tarpasmeninį, emocinį, pažintinį, o gal net buitinį – poreikį, tuo metu ir gali būti vertingiausia.

Rekomenduočiau leisti sau ieškoti, neversti savęs skaityti jei „nelimpa“. Baigėsi mokykliniai metai, sovietiniai metai, kai visi kažką privalomai turėjome būti perskaitę. Dabar jau galime sau leisti ieškoti. Pažįstu vieną žmogų, kuris visą gyvenimą skaitė tik pasakas. Beje, labai brandus ramus žmogus. Ir ką? Kas galėtų pasakyti, kad jis elgėsi ir elgiasi neteisingai? Skaitykite, ką tik tai norite. Ir dėl to nei kiek nesikrimskite.

Teko. Ir ne vieną kartą. Pirmas dalykas, kuris dabar atėjo į galvą – knygą vis panaudoju kaip paaukštinimą, reguliuodama savo projektoriaus vaizdą paskaitose studentams.

Ir taip, ir ne. Visai gali būti, kad vieni pamėgę spausdintas, prie jų visą gyvenimą ir liks. Visiškai ignoruodami skaitmenines. Bus tokių, kurie prie spausdintų pereis, nes… pamils knygas, skaitytas skaitmeninėje erdvėje. Kiti gal visgi iškeis savo popierines į skaitmenines… Sunku pasakyti. Bet kuriuo atveju, svarbu, kad neišnyktų pagrindinis poreikis. Poreikis skaityti. O atsiradus skaitmeninėms knygoms, šis poreikis nei kiek nesumažėja.

Negaliu kalbėti už savo kartą. Galiu kalbėti tik už save. Man knyga – nuolatinis gyvenimo palydovas. Užuovėjos kūrėjas. Draugas.

Nežinau, tai gal tokios nėra. Noriai skolinu ir skolinsiu.

Sunku į savo gyvenimą pažiūrėti iš šono… Juolab, kad mano gyvenimas dar nesibaigė. Kol kas gal visai romantiškai ir romaniškai skambėtų…

Britanijos. Ilgą laiką – beveik 10 metų – pragyvenusi Anglijoje, iki šiol norėdama pailsėti, griebiuosi tos šalies autorių knygos.

Vieną jau parašiau. „Žali sausainiai: Knyga sveikiems neurotikams“ (2018, Tyto Alba)… Kasdienių pastebėjimų, fenomenologinių esė knyga. Ką dabar rašau, kol kas – paslaptis.

Dažniausiai skaitau po kelias knygas iš karto. Prie lovos šiuo metu stovi keli romanai. O ant darbo stalo – profesinė literatūra. Dabar skaitinėju įdomias disertacijas, magistro darbus ir savo praktikos supervizoriaus Nick Totton parašytą „Embodied Relating: The Ground of Psychotherapy“ (2018, Routledge). O jei kalbėti apie savo laisvalaikį, ką tik pabaigiau Sonia Purnell knygą „Clementine Churchill: Pirmosios ledi gyvenimas ir karai“ (2017, Tyto Alba).