Lietuvos abolicionistų leidinio šimtmetis

Prieš 100 metų, 1922 m. pradžioje, pasirodė dvimėnesinis Lietuvos abolicionistų draugijos žurnalas Lietuvos abolicionistas.

Abolicionizmo idėjos gimė XIX amžiuje Jungtinėse Amerikos Valstijose kaip judėjimas dėl vergijos panaikinimo. Europoje šis judėjimas įgijo kitokį pobūdį – tapo kova už moterų išlaisvinimą iš prostitucijos vergijos. Abolicionistų požiūriu, prostitucija nelaikytina teisėtu verslu ar normalia profesija. Tai yra smurto prieš moteris forma, kadangi moterys dažniausiai įsitraukia į prostituciją ne savo noru, o dėl nepalankių socialinių ir ekonominių aplinkybių.

Judėjimo pradininkės anglės Džozefinos Elizabetės Butler (Josephine Elizabeth Butler, 1828–1906) pastangomis 1875 m. buvo įkurta Tarptautinė abolicionistų federacija. 1888 m. Didžiojoje Britanijoje, o vėliau ir daugelyje kitų Europos valstybių buvo panaikinta prostitucijos reglamentacija, tai yra, prostitucijos įteisinimas įstatymais arba taisyklėmis.

Lietuvoje abolicionizmo idėjas, jų pasisėmusi Tarptautiniame moterų kongrese, vykusiame 1920 m. Ženevoje, pristatė rašytoja, visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Jos iniciatyva 1920 m. rugsėjo 8 d. buvo įkurta Lietuvos abolicionistų draugija. Organizacija siekė ugdyti vienodus abiems lytims moralės principus, kovoti su visomis oficialiai legaliomis ištvirkavimo formomis ir pasipelnymu iš jų, išsiaiškinti ir šalinti socialines prostitucijos priežastis. Lietuvos visuomenė nebuvo pasiruošusi naujovėms, iš aktyvisčių šaipėsi, laikė išsišokėlėmis ir nusistovėjusios tvarkos griovėjomis. Kai kurie laikraščiai (pvz., Lietuva) atsisakydavo skelbti straipsnius abolicionizmo tema.

Draugijos iniciatyva 1920 m. buvo parašytas ir įteiktas Seimui kovos su venerinėmis ligomis įstatymo projektas, tačiau dauguma Seimo Sveikatos komisijos narių legalius viešuosius namus laikė geriausia priemone kovoti su šiomis ligomis. G. Petkevičaitė-Bitė protestavo prieš tokį požiūrį, pateikė statistikos duomenų, kurie įrodė, kad kaip tik prostitucijos įteisinimo panaikinimas padeda kovoti su šių ligų plitimu. Sveikatos komisijos nariai vyrai iš jos tik pasityčiojo. Vėlesniuose Sveikatos komisijos posėdžiuose abolicionistų idėjas palaikė gydytojai, todėl buvo prieita prie kompromiso, kad prostitucijos reglamentacija vis dėlto nėra pakankama priemonė venerinėms ligoms suvaldyti, tačiau geresnių priemonių kol kas nėra.

Tik 1935 m. didelėmis ilgametės Abolicionistų draugijos pirmininkės Paulinos Kalvaitytės-Karvelienės pastangomis, parėmus Lietuvos moterų tarybai ir katalikiškoms moterų organizacijoms, buvo pasiektas svarbiausias Draugijos tikslas – Lietuvoje panaikinta legali prostitucija, priimtas „Įstatymas kovos su venerinėmis ligomis“. Į Baudžiamąjį statutą buvo įtrauktos griežtos bausmės už apkrėtimą venerinėmis ligomis ir už viešųjų namų laikymą. Tačiau pasiektas juridinis laimėjimas mažai pakeitė tikrąją padėtį: uždraudus legalius viešuosius namus, jie tapo slapti, veikė po restoranų, viešbučių, nakvynės namų priedanga, o nepatyrusios merginos ir toliau buvo įtraukiamos į prekybos žmonėmis liūną.

Pasak Virginijos Jurėnienės, Lietuvos abolicionistų draugija buvo viena iš daugelio veiklių tarpukario moterų organizacijų. Įsteigimo metais Draugija turėjo 26 skyrius visoje Lietuvoje ir apie 1000 narių. 1921 m. gruodžio 28–29 d. Draugija suorganizavo I suvažiavimą, 1922 m. įstojo į Tarptautinę abolicionistų federaciją, dalyvavo jos suvažiavimuose. 1925 m. Draugija tapo mišri. 1940 m. organizacijos veiklą nutraukė sovietų okupacija.

1922 m. Lietuvos abolicionistų draugija išleido keturis žurnalo Lietuvos abolicionistas numerius. Leidinys buvo nedidelis, 16 puslapių. Skelbė straipsnius, siekiančius paskleisti abolicionistų mintis ir paveikti visuomenę, viešino 1921 m. gruodį vykusio Lietuvos abolicionistų suvažiavimo pranešimų tekstus, supažindino su Draugijos skyrių Lietuvoje veikla ir panašių užsienio organizacijų pasiekimais. Žurnalą spausdino „Varpo“ spaustuvė Kaune.

Žurnalą Lietuvos abolicionistas redagavo pedagogė, rašytoja, aktyvi visuomenininkė Antanina Gustaitytė-Šalčiuvienė. Ji žurnalo numeriuose paskelbė straipsnių, pasirašiusi Auksės slapyvardžiu. Leidinyje bendradarbiavo G. Petkevičaitė-Bitė, mokytoja S. Juozelėnaitė, gydytojai Vanda Tumėnienė, Lazaris Epšteinas, Vincas Tercijonas.

Nors Lietuvos abolicionistų draugijos leidinys ėjo gana trumpai, vis dėlto jis paliko savitą, ryškų pėdsaką lietuviškų socialinės tematikos leidinių istorijoje, o jo gvildenti žmogaus teisių klausimai nėra praradę aštrumo net ir praėjus šimtmečiui.

Literatūra
Abolicionizmas. In: Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, t. 1, p. 37.
Jurėnienė, Virginija. Moterų draugijos 1920–1926 metais. In: Jurėnienė, Virginija. Lietuvių moterų judėjimas XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pirmojoje pusėje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 130–142.
Kairytė-Kauneckienė, Justina. Lietuvos abolicionistų draugija. Moteris ir pasaulis, 1940, nr. 2, p. 13–15.
Tumėnienė, Vanda. Mūsų laimėjimas. Lietuvos abolicionistas, 1922, nr. 3, p. 13.

Parengė Jolanta Stasytė Berniūnienė

Abolicionistų draugijos valdyba. Sėdi iš kairės: Justina Kairytė-Kauneckienė (pirmoji vicepirmininkė), E. Pauliukonienė (pirmininkė), Bronislava Jatulienė (antroji vicepirmininkė); stovi iš kairės: Anelė Zikarienė (iždininkė), Aleksandra Ragaišienė-Biliūnienė (valdybos narė), Valentina Tomkienė (sekretorė). Iš: Moteris ir pasaulis, 1940, nr. 2, p. 14