Knygos skaitymą galima palyginti su nėrimu į nepažįstamus vandenis, kai virš galvos užsiveria takas, skiriantis du pasaulius, o tu bandai surasti tai, ko nuolat žemėje ieškojai. Skaitytojai nardo ir atranda skirtingų dalykų, nes nuostabus žodis knyga kartais gali būti paprasčiausia bjaurastis. Vertinga knyga vadinu kūrinius, kuriuose gilinamasi į žmogaus prigimtį, jo likimą istorinėje aplinkoje, kuriuose atrandu tikruosius rašytojo išgyvenimus.

Laimingiausi darbuotojai tie, kurie dirba bibliotekose. Man jie asocijuojasi su likimo apdovanotaisiais, nes juk bibliotekose sukaupta daugybė knygų. Bibliotekų darbuotojai kasdien savo lankytojams siūlo knygas; man atrodo, kad jie daugiausiai ir skaito. Bet jeigu jau klausiate rekomendacijos, tai galėčiau pasiūlyti knygą, kuri iki šiol yra pasaulio rašytojų kūrybos šaltinis. Siūlyčiau skaityti Šventą Raštą.

Darbe. Kai kompiuterio ekranas stovėjo per žemai, po juo sudėdavau daug didelio formato knygų.

Jos sugyvens kaip tolerantiškos konkurentės. Popierinė knyga, tikiu, bus amžina, nes ji kvepia, ją gali liesti, to jausmo pasiilgsti, jo atkartoti nesugebės joks kitas daiktas.

Istorinės aplinkybės daro poveikį sąsajoms su knygomis ir požiūriui į jas. Mano karta neturėjo galimybės skaityti puikių klasikų, buvo uždraustos visos knygos religine tema, tik iš pogrindžio spaustuvės galėjai jų gauti. Turėjau kelis tokius maldynėlius, labai juos branginau, bet žinojau, kad jų negalima niekam rodyti. Tačiau kiekvienoje kartoje yra skaitančiųjų ir to nemėgstančiųjų arba neturinčiųjų galimybių tai daryti. Tai šia prasme visos kartos panašios.

Į mūsų namus kartais atvykdavo monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Jis visuomet atveždavo pilną portfelį knygų – Bažnyčios kronikų, Šventą Raštą, dar sovietmečiu leistą Naująjį Testamentą, kitų. Šių knygų neskolinčiau, nes jos man yra truputį daugiau nei knygos.

Jau nugyvenau 58 metus, tai į apsakymą nesutilptų. Turbūt reikėtų romano.

Prancūzų (nes su šios šalies kultūra susipažinau dar pirmoje klasėje), austrų, vokiečių, skandinavų ir, aišku, lietuvių, nes tai mano tautos rašytojai.

Esu penkių knygų autorė – romanų Vanduo nemoka kalbėti, Juokingos moters agapė, Visada, Tėve, bus Amerika, novelių romano Įpėdiniai ir esė Bilietas į Grįžulo Ratus, skirtos pasaulio rašytojams. Apie ką šios knygos? Jos visos skirtingos, tačiau jas visas sieja žmogaus vidinės laisvės troškimas.

Skaitau iš karto kelias knygas, mėgstu jas kaitalioti, priklausomai nuo nuotaikos. Šiuo metu tai – Madlenos Miler (Madeline Miller) Achilo giesmė, Antano Šileikos Laikinai jūsų ir Boriso Kremniovo Šubertas.