Nors premijos ir laimėjimai yra svarbu, tačiau tai nėra pats svarbiausias rodiklis, bent jau man. Knygos vertė man yra labai asmeniška ir priklauso nuo atsiradimo gyvenime tinkamu ir reikalingu momentu.

Rekomenduoti knygą žmonėms, kurie gyvena knygomis, yra didelė atsakomybė ir nelengva užduotis. Galvojau, ką naujo ar kitokio galėčiau pasiūlyti, bet prisiminusi vieną iš savo mėgstamiausių Polio Eliuaro eilėraščių, kuris prasideda eilute: „Knygos – mano akys“, pagalvojau, kad rekomenduosiu daugiau lyrikos, ypač Polio Eliuaro. Iš atsiminimų – Jono Meko „A Dance with Fred Astaire“ – labai šviesi ir šilta knyga, iš prozos – Toni Morrison „Mylima“ – labai reikalinga ir meistriškai parašyta.

Ne kartą. Knygų krūvelė tarnauja ir kaip stovas kamerai atrankų filmavimo metu, ir kaip „kaladėlė“ jogos užsiėmimų metu.

Manau, kad skaitmeninės knygos – tai tik dar vienas skaitymo būdas. Kiekvienas renkasi pagal savo poreikius ir patogumą. Pastaruoju metu naujai išleidžiama knyga pasirodo spausdintu, skaitmeniniu ir net audio variantais, ir kiekvienas variantas suteikia kitokios patirties. Aš senamadiška. Man patinka kaupti spausdintas knygas ir klaidžioti bibliotekose bei knygynuose. Tačiau visai neseniai pabandžiau klausyti audio knygų bėgiodama ir buvau maloniai nustebusi. Klausytis talentingai įrašyto teksto yra įdomu, susikaupti įmanoma ir, džiaugiuosi, kad dabar dar daugiau laiko galėsiu skirti knygoms, tačiau Dostojevskio taip turbūt „neskaityčiau“.

Žinoma, kad taip. Mano tėvų karta išgyveno cenzūrą ir mokėsi skaityti tarp politinių eilučių, o revoliucijoms ruošdavosi intelektualių pokalbių pilnose virtuvėse. Mano karta – pereinamoji. Nors internetas ir išmanieji telefonai mus pasiekė tik paauglystėje, kai skaitymo įpročiai jau buvo daugmaž susiformavę, tačiau ir mums ar bent daugumai iš mūsų taip pat teko susidurti su sunkumais susikaupti, valdyti dėmesį ir tiesiog skaityti netikrinant telefono. Negaliu kalbėti už visą kartą, tačiau, stebėdama savo bičiulius galiu pasakyti, kad TikTok niekada nepakeis knygos, bent jau mums. Kita vertus, pastebiu, jog ir jaunesnės kartos knygos nepaleidžia, o ir knygos visada sugrįžta.
Atsiradus televizijai dauguma sakė, kad radijas išnyks, tačiau radijas ne tik nedingo, bet ir sustiprino savo pozicijas ir tam tikra prasme su trenksmu grįžo į lyderiaujančias informacijos rinkos pozicijas tinklalaidžių pavidalu.

Viskas kinta ir viskas yra laikina. Stengiuosi neprisirišti nei prie daiktų, nei prie knygų. Dauguma knygų, kaip ir, pvz., dauguma draugų turi savo žydėjimo laikotarpius. Turėjau ir aš knygą, kurią skaičiau daug kartų, o paraštės buvo pilnos intymių pastebėjimų, pribraukymų, išgyvenimų, posmų, tačiau vieną dieną artimai draugei paprašius paskolinti jai kokią knygą, žiūrėjau aš į savo išgyvenimų ir suvokimų pilną „Dzeną ir lanko meną“ ir supratau, kad aš jos laiką jau išgyvenau, ir knygai laikas iškeliauti. Mano knygos keliauja, net ir pačios brangiausios.

Tragikomedija su magiškojo realizmo, dramos, kartais net detektyvo ir, žinoma, romantikos prieskoniais.

Pomėgiai ir polinkiai labai priklauso nuo augimo laikotarpio. Mano paauglystės lentynoje dominavo Pietų Amerika ir Prancūzija, matyt, reikėjo gaivalo ir laisvės. Kiek paaugus, prancūzišką prarastą laiką ir argentinietiškus klasių žaidimus pakeitė Vokietija su vilkais ir užburtais kalnais. Puikiai pamenu, kai dar paauglystėje vis bandžiau prisiliesti prie Hesės, tačiau vokiškosioms klajonėms ir pamokoms iš upės reikėjo sulaukti pilnametystės, o tada viską perskaičiau vienu ypu. Šią žiemą įkopiau į „Užburtą kalną“ ir nenustoju keliauti vokiškos literatūros laukais ir toliau.

Žinoma, kad apie meilę 🙂

Derek Jarman „Up in the Air“ ir Glennon Doyle „Untamed“ („Mielosios“ knygų klubo diskusijai).