Pastaraisiais metais svarbią architekto kūrybos dalį užima memorialiniai objektai. „Tai sritis, leidžianti architektūrai įgyti gilų, simbolinį turinį, kalbėti visuomenei svarbiomis temomis. Kita vertus, tokiems projektams būtinas ne tik profesionalumas, bet ir vidinė branda, jautrumas, atsargumas, nes tenka prisiliesti prie žmonių prisiminimų ir sudėtingų emocijų,“ – sako Gintaras Čaikauskas. Bendradarbiaujant su skulptoriais sukurta M. K. Čiurlionio gimimo vietos įamžinimo kompozicija Senojoje Varėnoje, 1863 m. sukilimo aukų memorialas Gedimino kalne, atminimo ženklas architektui A. Vivulskiui, paminklas laisvės kovotojui J. Lukšai-Daumantui Vilniuje, grafams Tyzenhauzams – Rokiškyje.

Profesoriaus indėlis saugant Lietuvos kultūros paveldą ir šiuolaikinio miesto formavimą įvertintas Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premija, jo vadovaujamos studijos darbai pelnė daug apdovanojimų, įvertinimų, diplomų ir padėkų.

Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Vertinga knyga yra ta, kuri keičia mūsų mąstymą, skatina matyti pasaulį kitaip. Architektui tai gali būti koks nors plačiai žinomas, ikoniškas leidinys, pavyzdžiui, Le Corbusier „Towards a New Architecture“, Roberto Venturi „Complexity and Contradiction in Architecture“, bet, taipogi, ir mūsų kartai artima, jauki architektūros profesoriaus Algimanto Mačiulio „Architektūra: trumpa XX a. apžvalga“. Vertė slypi gebėjime įkvėpti, suteikti naujų idėjų, padėti suvokti ne tik kūrybos rezultatų formą, bet ir jų paskirtį, gyvenimo prasmę, kasdienę realybę.

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Rekomenduočiau Donaldo Normano „The Design of Everyday Things“, o iš lietuviškų – Arvydo Šliogerio „Daiktas ir menas“, Sigito Gedos biografines dienoraščių knygas. Tai kūriniai apie kūrėjo dvasinį ir fizinį santykį su pasauliu, kultūra, gyvenimo prasmės paieškomis.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Pastatų maketų gamyboje sunkias knygas teko naudoti kaip klijuojamų detalių prispaudėjus. Tai buvo simboliškas, bet kartu ir praktiškas pagalbininkas kūrybinėse dirbtuvėse, nors iš esmės knyga visada buvo ir bus vienas iš idėjų šaltinių.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Skaitmeninės knygos patogios darbui, tyrimams, greitai informacijai rasti. Tačiau spausdintos knygos turi ypatingą materialų poveikį, savotišką žodžiais sunkiai apibrėžiamą aurą. Pastaruoju metu Lietuvoje vyrauja itin aukšta knygų leidybos ir apipavidalinimo kultūra – nuo labai originalios pagrindinės koncepcijos, pasirinkto popieriaus faktūros iki meninio viršelio ir net dažų kvapo. Knygą, kuri jau savaime yra poligrafijos meno kūrinys, rankose laikyti yra nepakartojama estetinė patirtis, kurios ekranas niekada neatstos.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Mūsų karta, gimusi apie 1960 m., augo, kai knyga tebebuvo vienas svarbiausių kultūros ir žinių šaltinių (apie pasaulio skaitmenizavimą tuo metu dar mažai kas svajojo). Biblioteka namuose –natūralus statuso ženklas, o knyga – langas į pasaulį. Nuo mokyklos suolo gerai žinomų lietuvių autorių klasikų knygos, kiti įspūdingi literatūros kūriniai, tokie kaip Balio Sruogos „Dievų miškas“, Justino Marcinkevičiaus „Dienoraščiai“, Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“ ir pan., buvo dvasinis ir kultūrinis atramos taškas. O kai kartais tekdavo sirgti ir gulėti lovoje, man asmeniškai „Kareivis Šveikas“ būdavo puiki terapija – suteikdavo gerų emocijų ir leisdavo pasijuokti. Daugeliui mūsų kartos atstovų paliko gilų įspūdį Jacko Kerouaco „Kelyje“ knygos mintys. Anuomet daugumoje šeimų buvo įprasta turėti „Drąsiųjų kelių“ nuotykių serijos knygas, enciklopedijas, didžiulius Pasaulinės literatūros bibliotekos rinkinius, kurie tais laikais atverdavo bent kiek platesnius pasaulio pažinimo akiračius.

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Nenorėčiau skolinti specialių architektūros leidinių ar vertingų meninių albumų, pavyzdžiui, architektūros gidų, įvairių profesinių žinynų ar kitų leidinių apie architektūrą. Tokios knygos – kasdienio darbo įrankiai, savotiškos kultūros relikvijos, kurios gali būti sunkiai pakeičiamos. Nors jų puslapiai dažnai būna sudilę, savotiškai „suskaityti“, tačiau tebesaugantys ir tebeteikiantys aktualią visų mūsų gyvenimo kūrybos informaciją.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Tai būtų dokumentinė memuarų knyga, pasakojanti apie kūrybinį kelią, architektūrinių idėjų paieškas, santykį su miestu – tarsi derinys tarp dienoraščio ir iliustruoto kūrybos darbų albumo.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Labai mėgstu lietuvių autorius: Jurgą Ivanauskaitę, Ričardą Gavelį, Sigitą Gedą, vertinu racionalią Arvydo Šliogerio filosofiją, prasmingas akademiko Romualdo Grigo mintis. Patinka ir lengva eseistika – Juozo Erlicko kūryba, kuri primena, kad gyvenimo realybė ir literatūra neturi būti vien tik rimti dalykai. Taip pat mėgstu Mikko Valtari monumentalius kūrinius dėl jų įtraukiančių istorijų, gilias Umberto Eco mintis, skaitau Haruki Murakami knygas. Vertinu Česlovo Gedgaudo „Mūsų praeities beieškant“, Juozo Šeimio netradiciniam mąstymui nuteikiančias istorines fantazijas, Marijos Gimbutienės, Jūratės Statkutės de Rosales tyrimus, kurie suteikia netikėtą mąstymo apie praeitį perspektyvą.

Jei pats rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?

Mano įsteigtos tarptautinės projektavimo įmonės „Architektūros linija“ trisdešimtmečio proga išleidome iliustruotą kūrybos darbų albumą. Kitą, skirtą trisdešimt penkerių metų veiklai pažymėti, jau pradėjome rengti. Ne kartą įvairiose publikacijos esu pateikęs savo sampratą apie architekto profesiją, vietos dvasią, įvairius kontekstus ir miesto architektūrinį tapatumą: kaip kurti erdves, kurios kalba su istorija, kultūra, gamta. Dažniausiai – tai mintys apie mano gimtąjį Vilniaus miestą, jo kaitą, apie tai, kaip architektūra gali tapti gyvenimo atspindžiu bei jungtimi tarp praeities ir ateities.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu skaitau Peter Zumthor „Thinking Architecture“, o iš lietuviškų – neseniai rankose laikiau Sigito Gedos dienoraščius, įvairius Jono Užurkos istorinius romanus. Vartydamas Nijolės Narmontaitės knygas domiuosi aktorių ir režisierių pasakojimais, nes jie padeda geriau suprasti šios veiklos specifiką, kurios reikia šiuo metu mūsų įmonėje projektuojant naują LRT būstinę.