Šįkart savo atradimu dalijasi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas Kęstutis Gudmantas, tyrinėjantis metraščius, kronikas, dienoraščius ir kitus senosios raštijos pavyzdžius. Tyrėjas, Vrublevskių bibliotekoje vartydamas Gžegožo iš Žarnovco knygą „Obrona postille ewanyelickiey“ (Vilnius, 1591), aptiko Pauliaus Daumanto-Siesickio dienoraštį. Įdomu tai, kad dienoraštis rašytas knygos teksto pabaigoje, papildomai įrištuose lapuose.

Dienoraščio autorius Paulius Daumantas-Siesickis gimė XVI a. IV dešimtmetyje turtingoje Ukmergės pavieto bajorų šeimoje, užėmė aukštas vietos valdžios pareigas – buvo Ukmergės pilies teismo teisėjas, vėliau – Ukmergės žemės teismo teisėjas.

Daumantas-Siesickis nebuvo itin išsilavinęs, tačiau nebuvo ir provincialas – jaunystėje, kaip Žygimanto Augusto aplinkos žmogus, 1559 m. vyko į Karaliaučių pas Prūsijos kunigaikštį Albrechtą, o 1581 m. dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos seime Varšuvoje. Kaip rašoma P. Daumanto-Siesickio dienoraštyje, kartais jis apsilankydavo ir Vilniuje, palaikė artimus ryšius su Žemaitijos elito atstovais.

Dienoraštis rašytas lenkų kalba su rusėniškais elementais, o skaitytas veikalas, matyt, paties Siesickio pamargintas pastabomis, viena jų net lietuviška…

Daumanto-Siesickio dienoraštis, rašytas 1591–1603 metais, svarbus kaip religinės, konfesinės ir pilietinės savivokos dokumentas. Tai – ankstyviausi šiuo metu žinomi bajoro (ne didiko) tokio tipo užrašai, atsiradę etninėje Lietuvoje. Nežinia, kas P. Daumantą-Siesickį paskatino gyvenimo saulėlydyje tapti „istoriku“: gal Renesanso epochoje sustiprėjęs individualizmas ar kitų dienoraštininkų pavyzdžiai?

Apie tai žiūrėkite / klausykite: