Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Vertinga laikau tokią knygą, su kuria skaitytojas užmezga savitą ryšį. Būtent toji nematoma, bet tikslinga gija tarp puslapių ir žmogaus, mano akimis, ir yra didžiausia knygos vertė. Tie ryšiai gali būti labai įvairūs: vienam tai – vidinio augimo sėkla, kitam – naujų žinių atradimo jaudulys, dar kitam – ramstis lipant iš asmeninių duobių. Vieniems knyga supurto nusistovėjusį požiūrį, kitiems atveria aplinkos pažinimo nuostabą, o dar kitiems tampa poilsiu – puikiausiu pabėgimu po įtemptos dienos. Manau, kad vertinga gali būti kiekviena knyga, tik kiekvienam žmogui ji yra vis kita, priklausomai nuo poreikių, lūkesčių ar gyvenimo etapo.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Tai, kas vienam atrodo itin vertinga ir brangu, kitam gali pasirodyti visiškas laiko švaistymas – ir čia nėra jokios dramos. Mes visi esame skirtingi, ir ne tiek pagal profesijas, kiek pagal savo patirtis. Todėl nedrįsčiau rekomenduoti vienos konkrečios knygos. Tikiu, kad bibliotekose dirbantys žmonės ir taip per savo rankas praleidžia daugybę leidinių, susipažįsta su jų aprašais ir puikiai jaučia, kas jiems patinka, ko reikia ir ką verta, galbūt, pasiūlyti kitiems. Man atrodo, kad svarbiausia atsižvelgti į konkretaus žmogaus poreikius, o ne į jo profesiją. Rekomendacijas pagal profesinį lauką labiau siečiau su vadovėliais, straipsniais ar tyrimais, o ne su tuo savitu asmeniniu ryšiu, kurį kiekvienas kuriame su knyga. O bibliotekų darbuotojams ir rekomenduoju, ir linkiu nepamesti to džiaugsmo pažinti, atrasti, pamatyti naujas, o kartais ir kitokias, nei patys mėgstame, knygas.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Kažkaip išskirtinai kitaip – ne, bet priremti duris, ištiesinti ar prispausti lapą tikrai yra tekę.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Nemanau. Mano akimis, tai tiesiog puikus įrankis, papildantis skaitymo galimybes. Jei lagamine mažai vietos – gelbsti elektroninės knygos. Jei knygą reikia nuolat turėti su savimi, bet nesinori nešiotis tos pačios – vėlgi patogu rinktis skaitmeninę versiją. Jei leidinio nėra bibliotekoje ar jis per brangus, elektroninė knyga tampa puikia alternatyva. Pati skaitau ir skaitmenines, ir popierines knygas, tačiau pastarosioms vis dar teikiu neišmatuojamą pirmenybę. Elektroninės knygos, manau, yra papildoma galimybė, praplečianti skaitymo ribas, todėl čia matau ne konkurenciją, o bendradarbiavimą.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Nedrįsčiau kalbėti už visą kartą – net ir vienas žmogus per savo gyvenimą keičiasi. Galiu kalbėti tik apie savo aplinką ir čia pastebiu, kad į skaitymą žiūrima laisviau, ypač dabar, kai knygų pasirinkimas toks didelis. Knyga nebėra vien tik, sakykime, savotiškas išminties simbolis – ji tapo ir laisvalaikiu, ir atsipalaidavimu, ir pabėgimu, na tuo, kuo konkrečiu metu iš jos labiausiai reikia.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Aš bibliotekininkė, tad knygas – net ir draugams – pirmiausia kviečiu skolintis iš bibliotekų. Ir nejuokauju, galite paklausti bet ko (juokiasi). Turiu tam kelias priežastis – tikrai ne dėl to, kad laukiu svečių darbo aplinkoje (nors ir tai smagu).

Pirmiausia suprantu tiesioginę bibliotekų naudą autoriams bei vertėjams – rinka Lietuvoje ir taip siaura, o skolinantis knygas iš bibliotekos tai galima daryti ne tik nemokamai, bet ir prisidedant prie mėgstamų kūrėjų premijų, galbūt net paskatinant juos toliau kurti tai, kuo mes mėgaujamės ar ko laukiame. Tai savotiškas sąmoningumo ugdymas.

Antra, bibliotekose yra konkretūs grąžinimo terminai, tad mažiau šansų, kad tavo knyga, nepasitarusi išvyks neterminuotam laikui, nes štai draugas vis neranda laiko prisėsti prie knygos.

Trečia, manosios knygos labai asmeniškos – lapelių su pastabomis jose ne po kelis, tad noriu, kad jos tokios ir liktų.

Ir taip, esu draugei ne kartą parnešusi knygą iš bibliotekos – tą, kurią ji matė pas mane ir norėjo perskaityti (juokiasi).

Ir vis tik, jei labai trumpai, tai manau, kad visko gyvenime nutinka, tad esu pasiruošusi dalintis savo biblioteka su draugais, bet vis dėlto teikiu pirmenybę to nedaryti (šypsosi).

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Manau, kaip ir daugelio žmonių, tai būtų gyvenimiškas romanas – toks, kuriame asmenines duobes lydi netikėti pakilimai, neplanuoti atradimai ir pažintys, kuriame dramas keičia džiaugsmas (ir atvirkščiai). O pažvelgus į visumą, į didesnį savo gyvenimo paveikslą, ateina suvokimas, kad nueitas kelias buvo geriausias – nors ir ne visada pats lengviausias ar patogiausias.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Skaitau itin įvairią literatūrą neskirstydama autorių pagal šalis, tačiau vis dažniau pastebiu, kad atsigręžiu į lietuvių autorius.

Jei pati rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?

Anksčiau sakydavau, kad niekada nerašysiu, juk knygų ir taip daug, o man labiau patinka jas skaityti (juokiasi). Manau, rašymas atimtų nemažai laiko iš to širdžiai mielo puslapių šiurenimo. Net ir atsiliepimą sau ne apie kiekvieną perskaitytą knygą spėju parašyti – vos baigiu vieną, jau šaukia kitas skaitinys.

Vis dėlto, jei jau lieptumėt tą knygą rašyti, norėčiau kurti vaikams (šypsosi).

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Retai kada skaitau tik vieną knygą. Dažniausiai jas derinu pagal žanrą, temą, nuotaiką, o kartais – ir pagal terminus. Šiuo metu kuruoju keturis knygų klubus, tad tenka prisitaikyti prie jų susitikimų datų. Vis dėlto ne visada norisi skaityti būtent tai, ką tuo metu „reikia“, todėl bent po skyrelį įsileidžiu ir kažką savo – visiškai kitokio. Štai, ką šiuo metu esu atsivertusi ir pradėjusi skaityti: Eliza Orzeszkowa „Prie Nemuno“, Viktorija Vitkauskaitė „Namai ir likimai“, Jim Trelease „Skaitymo garsiai vadovas“ ir Sarah Penner „Amalfio prakeiksmas“.