Filologės Danguolės Mikulėnienės mintys
Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vadovė, VU Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros profesorė, Mini Nobelio laureatė habil. dr. Danguolė Mikulėnienė:
Studentams sakau, kad visos knygos iš meilės. Net ir mokslinės. Taigi ir rašau… Ir jūs rašykit… Bus daugiau knygų ir meilės…
Knygos vertė slypi pačioje knygoje. Net jei atrodo visai menkavertė, ji vis tiek yra tam tikros kultūros ženklas ir atspindys. Be objektyviosios vertės, matyt, esama ir kitos – kaip mes, skaitytojai, tą vertę suvokiame…
Taigi knygos vertės paprastai neišmatuosi, o dar sunkiau apibūdinti jos dedamąsias. Viena iš jų – koks skaitomos knygos santykis su skaitytoju. Pripažinkime, kad yra knygų, kurias skaitome ne kartą ir ne du, ir kaskart ten atrandame sau ką nors nauja.
Argi jiems galima rekomenduoti? Iš vaikystės žinau, kad bibliotekininkai yra perskaitę viską, nes visiems moka patarti ir surasti, ko reikia. Kaip rasi, jei nežinai, ko ieškoti…
Taip, žinoma. Miestų ir miestelių bibliotekose neretai per renginius keliomis storomis knygomis reguliuojama projektoriaus padėtis. Kad neiškreiptų rodomų vaizdų ant sienos…
Yra dar ir studentiškų knygos ne pagal paskirtį naudojamų būdų…
Ne, ne konkurentės. Tarp jų, – kalbotyros terminais šnekant, – klostosi papildomosios distribucijos santykiai – niekad neskaitomos tuo pačiu metu. Skaitmeninės – man tai pirmiausia kelionių ir darbo traukinyje ar lėktuve pagalbininkės, tokios „juodadarbės“. Tai toks tarsi „greitmaistis“. Knygų gurmanams netinka.
Visais laikais yra ir bus skaitančių ir neskaitančių žmonių. O koks žmogaus požiūris į knygą, toks ir į kultūrą.
Draugui skolinčiau net pačią brangiausią. Kaip ir skaitančiam doktorantui ar studentui…
Skolinti(s) knygą – tai puiki bendravimo forma: ateinama pasiimti, paskui grąžinama, su puodeliu karštos kavos rankose aptarinėji, ką skaitęs. Žodis po žodžio… tai toks ištisas inteligentiško bendravimo ritualas…
Yra puiki Alecho Carpantiero novelė, kurios veikėjas, jau pašarvotas ir gulėdamas karste, tarsi suka savo gyvenimo filmą atgalios – iki vaikystės ir kūdikystės, kai tampa mažesnis už šunį, gulintį po stalu, – tarsi grįžtų į savo pradžią… Būtų puikus filmas…
O mano kartos vieno žmogaus gyvenimo istorija gal būtų įdomesnė visos giminės istorijos kontekste…
Vis pasiilgstu Lotynų Amerikos rašytojų ir jų vertėjo Valdo Petrausko knygų. Tarp jų yra ir tokių, kurias skaitau kasmet.
Studentams sakau, kad visos knygos iš meilės. Net ir mokslinės. Taigi ir rašau… Ir jūs rašykit… Bus daugiau knygų ir meilės…
O į šitą klausimą atsakau rimtai: praėjusiais metais išleistą J. W. Goethe‘s romaną „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“.