Kokią knygą pavadintumėte vertinga, kur slypi knygos vertė?

Manau, kad skirtingose knygose kiekvienas atrandame skirtingą vertę, būtent todėl visi autoriai, skirtingi žanrai atranda savo skaitytoją. Jau šešerius metus turiu galimybę stebėti, kokias įvairias knygas skaitykloje #VilniusSkaito kas vasarą renkasi žmonės. Vieni nori atsipalaiduoti nuo darbų ir gyvenimo rūpesčių, tad renkasi lengvesnę literatūrą, meilės romanus ar detektyvus, ir jiems tuo metu tai ir yra vertinga knyga, nes leidžia užsimiršti. Įsimylėjėlis varto poeziją ir ieško poetiško atitikmens savo jausmams išreikšti. Kiti knygose semiasi žinių, ieško pažinimo. Man vertinga knyga atrodo keliais atvejais. Pirmuoju – kai kažką naujo, vertingo sužinau ar atrandu sau, dažniausiai tai būna negrožinės knygos ar kažkurios srities, kuria tuo metu domiuosi, knygos. Antruoju – kai knyga sužavi savo meniniu išpildymu, netikėta forma, turtingu tekstiniu audiniu, įdomiomis mintimis. O kartais užtenka tiesiog pagaulios, gerai sukaltos istorijos, kad knyga sukeltų pozityvių emocijų ar tiesiog įkvėptų, sujaudintų. Mano vienas bičiulis tiek knygoms, tiek filmams be estetinio, meninio aspekto, taiko dar vieną labai svarbų reikalavimą – kad meno kūriniai suteiktų naujų minčių, impulsų, kad jie kažką pakeistų tavo gyvenime, net jei labai nedaug, nes kitaip – kokia viso to prasmė? Manau, kad yra tame tiesos, tik aš gal ne tokia kategoriška, nes dažnai knygomis mėgaujuosi esamuoju laiku, jas skaitydama ir būtent dėl pačio teksto grožio, net jei po kelių mėnesių sunkiai prisiminsiu, apie ką tas literatūrinis srautas apskritai buvo. 

Kokią knygą rekomenduotumėte perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Mūsų – mano ir kolegių Astos Lipšaitės ir Jūratės Samušytės-Jaseliūnienės – išleistą knygą „Gyvenimas tarp knygų“ (kaip tik gruodžio pradžioje pačios išleisime atnaujintą šios knygos leidimą kietu viršeliu). Šioje knygoje mums pavyko pakalbinti įvairių kartų ir profesijų su knygomis susijusius žmones: nuo vaikų iki į devintą dešimtį įžengusių herojų, nuo rimtų bibliofilų, kolekcininkų iki mokslininkų, rašytojų, knygininkų, vertėjų ir šiaip knygas mylinčių žmonių, kuriems knyga yra labai svarbi jų gyvenimo dalis. Tai ne tik galimybė pasižvalgyti po šių žmonių asmenines bibliotekas, knygynus, nes knygoje daug nuostabių nuotraukų, bet taip pat sužinoti, kokią misiją, prasmę jie mato rinkdami knygas ar dirbdami su jomis, kokias knygas jie vertina šiame knygų ir technologijų pertekliaus amžiuje ir kaip knygos praverčia jų kasdienėje veikloje, darbuose. Kalbindama visus šiuos knygos herojus aš pati buvau stipriai nustebinta, kaip skirtingai galima rinkti savo bibliotekas ir kaip skirtingai žmonės išreiškia savo meilę knygoms, kokią skirtingą reikšmę jie joms suteikia. 

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Labai dažnai. Mūsų namuose knygomis apstatyti visi kampai. Man knyga dažnai atstoja kavos padėkliuką, o kartais ir visą staliuką 🙂 Vaikai kažkada iš knygų buvo pasistatę laiptus, kad pasiektų knygas, esančias aukštesnėse lentynose 🙂 Gavo velnių už tai, kad lipa ant knygų, bet kartu suprantu, kad mūsų namuose yra tiek knygų, kad vaikams jos beveik tolygios žaislams, lego kaladėlėms, iš kurių galima pasistatyti taip pat beveik viską.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Taip ir ne. Žinau, kad tai amžina ir labai aktuali diskusija, bet girdėjau, kad pasaulyje pastebimos labai įvairios tendencijos. Kad yra nemažai šalių, kur visgi vėl labai padidėjo būtent popierinių knygų paklausa. Aš noriu tikėti, kad popierinė knyga visgi neišnyks, nes tai nėra vien tekstas/turinys. Tai ir ritualas, ir popieriaus šiugždėjimas, ir kvapas, ir bent jau man knygomis užpildytos lentynos yra pati gražiausia namų dekoracija ir interjero akcentas. Skaitmenines knygas žmonės skaito dažniau tuomet, kai keliauja, neturi kur laikyti daug knygų, kiti patikusias skaitmenines knygas nusiperka ir atspausdintas popieriuje, kad turėtų kažkur greta, savo bibliotekose. Noriu tikėti, kad visada popierinė knyga bus pirmoje vietoje, o visi kiti formatai – tik patogesnio jų naudojimo alternatyvos.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Manau, kad ryšį su knyga įtakoja ne karta, o aplinka ir šeima, kartais geras mokytojas. Mano šeima gal ir nebuvo labai skaitanti, bet turėjom ir vaikiškų knygų lentynas, ir suaugusiųjų. Gal jų nebuvo labai daug, bet „užsikabinimui“ užteko. Būtent mamos lentynose atradau Kamiu, Nyčės raštus, Bulgakovą, Mačernį. Vyresnėse klasėse jie visi buvo mano dievukai. Mačiau, kaip retomis knygomis mama dalindavosi su draugėmis, kaip jos keliaudavo iš rankų į rankas per pusę miesto. Visada turėjom nustatytas taisykles, kiek puslapių reikia perskaityti kiekvieną dieną. Manau, kad kiekvienoje kartoje yra skaitančių ir neskaitančių. Tačiau viskas prasideda šeimoje. Mano vaikai yra pačios jauniausios kartos, bet jie skaito labai labai daug. Jų draugai, klasiokai – gerokai mažiau. Aš jau net pykstu, kad net per daug, nes bijau, kad akis susigadins tokie jauni (jiems dar tik 6 ir 8 metai) ir neturės ką veikti mokykloje. Tikiu, kad ta meilė knygoms pasiliks ir ateityje, nes jie jau žino, kokių nuostabių dalykų galima jose surasti. Su knygomis mes kuriame šeimos ritualus, tradicijas, kartu einame į biblioteka, po to – kur ledų sulaižyti. Knygos yra neatsiejama mūsų visos šeimos gyvenimo dalis. Todėl aš nežinau, ar egzistuoja kartų ryšiai su knygomis, bet žinau, kad egzistuoja šeimų ryšiai su knygomis 🙂

Kokios knygos neskolintumėte net draugui?

Ilgai ieškota ir pagaliau surasta Louis-Ferdinand Céline knyga „Kelionė į nakties pakraštį“. Šiaip aš mielai dalinuosi savo knygomis ir tikrai jų negailiu, bet šitą laikau atokiau nuo svečių akių. Dėl to, kad ji reta, sunkiai randama ir bijau, kad gali negrąžinti. Ir, aišku, dar dėl to, kad esu prisižymėjusi savo pastebėjimų, o man tai labai asmeniška. Taip pat Nyčės raštai, atkeliavę iš mamos lentynų. Tai knyga, kurią skaitydama mokyklos metais tikrai daug ko joje nesupratau, bet kartu manau, kad būtent šio mąstytojo filosofija padarė daug įtakos man bręstant. Kažkada atrastose savo jaunystės užrašų knygelėse esu prisižymėjusi labai daug Nyčės filosofijos minčių, kurias per daug metų laikiau kone savo asmenybės dalimi. Tai vienintelė knyga iš mano vaikystės namų, kurių jau nėra. Todėl man ši knyga brangi ir dėl šio aspekto.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Čia tai privertėte susimąstyti. Šiaip labai nenorėčiau būti įsprausta į vieną žanrą, nes gyvenimas gerokai įvairesnis. Kiekvienoje dienoje netrūksta ir dramų, ir komedijų (ypač auginant vaikus), ir siaubo (čia labiau stebint ir vertinant pasaulio naujienas), ir romantiškos, o kartais labai melancholiškos poezijos, kuria labai stengiuosi užpildyti savo dienas, kad jos taip jau labai stipriai nenugrimztų pilkoje gyvenimo prozoje. 

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Iš įvairių šalių, regionų turiu mylimų autorių. Norėčiau sakyti, kad Lotynų Amerika visada kažkaip gerai nuteikia ir daug įdomių autorių turi, bet tikrai meluočiau. Nes lygiai taip pat mėgstu Prancūzijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos rašytojus, skandinavus, puikių autorių yra iš Amerikos, Azijos šalių ir t. t. 

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Nerašau, nes šiaip nesu rašytoja. Esu labiau literatūrinių projektų organizatorė. Buvo kažkada galvoje idėja kartu su vyru parašyti knygą apie gyvenimą kartu iš skirtingų perspektyvų: kaip tas pačias situacijas mato, vertina vyras ir moteris, vos ne dienoraščio principu. Bet paskui supratau, kad man reikės labai daug rašyti, o vyras apie tą patį parašys dviem sakiniais 🙂 Nes tokie jau tie vyrai, mažakalbiai. 

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Visada vienu metu skaitau po kelias knygas. Organizuoju literatūros festivalį, taip pat kiekvienais metais esu kviečiama į įvairių knygų rinkimų komisijas, tad stengiuosi paskaityti lietuvių autorių knygas, į kurias verta atkreipti dėmesį. Šiandien kaip tik prie mano fotelio – pora naujų poezijos knygų: Aisčio Žekevičiaus „Atlaidžiai šypsosi bedugnė“ ir Marijos Mažulės „Fosilijos yra nėriniai“. Taip pat baiginėju Gonkurtų premijos laimėtojos Brigitte Giraud knygą „Gyvenk greitai“. Na ir dar iš negrožinių šiuo metu ant mano stalo – nauja architekto, urbanisto Jan Gehl knyga „Miestai žmonėms“.