Vertinga knyga pavadinčiau pirmiausia tą, kuri palieka pėdsaką: priverčia juoktis, verkti, diskutuoti apie turinį, atsako į rūpimus klausimus. Ir visiškai nėra svarbu, ar tai enciklopedija, detektyvas, romanas, ar poezijos rinktinė. Svarbiausia, kad kūrinys tinkamu laiku atsidurtų tinkamose rankose, nes žmonėms skirtingais gyvenimo etapais reikia skirtingų knygų, ir būtent laikas nusprendžia, kada jos tampa mums pačios vertingiausios.

„Susidėti“ su bibliotekos darbuotojais visuomet sunku, nes jie turi galimybę skaityti pačias įdomiausias knygas, todėl ką čia parekomenduosi?! Bet jei jau tenka rinktis, tai sakau – Krzysztofo Czyżewskio „Mažasis pasaulio centras. Idėjų praktiko užrašai“ (Versus, 2020). Man tai – gyvenimo prasmės skaitiniai, knyga apie tai, kokią galią gali turėti humanitarinis išsilavinimas, jei išties jį taikai praktikoje. Mes, humanitarai, dažniausiai žinome dešimtis teorinių būdų, kaip būtų galima ką nors padaryti, tačiau niekuomet nesame pabandę patys. Tai štai, K. Czyżewskis tikrai sukūrė savo mažąjį pasaulio centrą Lenkijos pasienio kaime Krasnogrudoje ir, prisipažinsiu, skaitydama šią knygą kaskart galvoju, ką turėčiau padaryti savo kasdienybėje, kad sukurčiau daugiau prasmės. Paskaitykit, gal ir jums patiks.

Banalus atsakymas – esu iš jų dėliojusi Kalėdų eglutę.

Nemanau. Pati mėgstu einant ar bėgant klausytis garsinių knygų, darbui dažnai tenka naudoti skaitmenines knygas, tačiau nėra nieko maloniau, nei rankomis vartyti popieriaus lapus. Tikiu, kad klasikinės knygų lentynos dar ilgus metus išliks ne tik bibliotekose, bet ir namuose.

Man labai sunku kalbėti apie mūsų kartą. Kažkada maniau, jog gimę 1983–1984 m. yra visiški nevykėliai. Mes knygų skaitėme mažai, nes kai išmokome skaityti, prieš mums kaip tik atsivėrė nepriklausomos Lietuvos ir Vakarų pasaulio teikiamos galimybės, visų pirma – televizorius. Tačiau dabar apsidairius aplinkui matau, kiek daug mano bendraamžių dirba kultūriniame lauke, ir imu galvoti, kad kažkuriuo metu mes knygas vis tik skaitėme.

Gerais dalykais reikia dalintis. Skolinčiau viską, ką turiu.

Sakyčiau, tiesiog istorinė kronika su nedideliu meilės romano intarpu.

Skandinavų detektyvai. Ir čia net nelabai yra kaip plėstis.

Esu parašiusi keletą knygų, ir visos jos yra istoriniai tyrimai.

Ant darbo stalo guli krūva knygų apie Lietuvos išeiviją. Tai nesibaigiantys skaitiniai, kuriuos vėl ir vėl imu į rankas ir „vartoju“ dalimis. Pastaruoju metu ypač noriai skaitau prisiminimus. Namuose ant naktinio stalelio guli Tom Standage „A History of World in 6 Glasses“, o grojaraštyje sukasi Antano Šileikos „Basakojis bingo pranešėjas“.