Vertinga knyga, mano galva, yra ta, kuri žadina intelektinį ir emocinį aktyvumą, kuri suteikia naujos patirties, žinių, gyvenimo problemų, žmonių charakterio vingrybių suvokimo ir išgyvenimo, peno protui ir emocijoms. Dar svarbu kalbos raiška.

Bibliotekos darbuotojams labai sunku patarti, nes jie patys nuolat prie knygų, ir patys dalina patarimus. Man pastaruoju metu tikru atradimu tapo Aleksandro Puškino poema „Eugenijus Onieginas“, kurios nuo mokyklos laikų nebuvau skaičiusi. Dar labai patiko norvegų rašytojos Herbjorg Wassmo „Dinos knygos“ trilogija, turkų rašytojos Elif Shafak romanas „Stambulo pavainikė“. Taip pat verta paskaityti Stefano Cveigo autobiografinę knygą „Vakarykštis pasaulis“.

Ne, neteko, net neįsivaizduoju, kaip tai galima padaryti? Knygos buvo mano savotiška aistra, kurią skatino ne tik mokykla, bet ir tėvai, abu mėgę skaityti. Ne veltui kartą tėvelio bendradarbiai jo jubiliejaus proga padovanojo jam ne kokį daiktą, o knygų: visą seriją rusų literatūros klasikų rinktinių raštų. O jis, žinodamas mamos ypatingą meilę poezijai, gimtadienio proga padovanojo jai Aleksandro Puškino raštus, kuriuos iki šiol turiu savo bibliotekoje. Aš ne tik daug skaičiau, bet ir pirkdavau knygas, kai tik leisdavo lėšos. Kai turėjome erdvų butą, nebuvo jokių problemų, bet buvo metas, kai mūsų šeima gyveno gana ankštame bute. Tada mano sesuo ir pasakė, kad jei dar pirksiu knygų, turėsiu ant jų miegoti. Gal tada jos ir būtų panaudotos ne pagal paskirtį? Ačiū Dievui, taip pasielgti neprireikė.

Manau, kad ne. Aš pati skaitmeninių nemėgstu, nors yra tekę pasinaudoti. Popierinė knyga dar turi ir savo fizinę vertę – išvaizdą, popierių, iliustracijas. Visada bus ir vienokios, ir kitokios knygos šalininkų. Atsiradus spausdintai knygai, išnyko perrašomos ranka knygos. Bet manau, kad skaitmeninės negalės visiškai atstoti spausdintųjų knygų.

Mano karta knygai turėjo ypatingą poreikį. Ji buvo ir papildomas žinių šaltinis, ir laisvalaikio pomėgis, ir geriausia dovana kaip ypatinga vertybė. Poreikį skaityti išsaugojome iki šiol. Iki šiol su klasės draugais keičiamės informacija apie perskaitytas knygas ir skoliname jas vieni kitiems.

Tokios neturiu. Visada skolindavau knygas. Deja, kai kurios kelio į namus nebesurado.

Gal dokumentinės apybraižos? Niekada apie tai nemąsčiau, bet manau, kad detektyvo tikrai neišspaustume.

Neskirstau autorius pagal šalis.

Turėčiau parašyti knygą apie savo A.A. vyro Mykolo Firkovičiaus, buvusio Lietuvos karaimų bendruomenės dvasininko ir religinės bendruomenės pirmininko, veiklą savo tautos kultūros saugojimo, atgaivinimo ir puoselėjimo labui, apie jo ypatingą kilnumą ir pasišventimą savo profesiniam inžinieriaus projektuotojo darbui ir savo tautai.

Dabar skaitau Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ IV dalį.