Sakyčiau, kad knygos yra dvejopai vertingos – individualiai ir bendrakultūriškai. Individuali knygų vertė priklauso nuo asmeninės istorijos, kurios atskirais tarpsniais viena ar kita knyga yra vertinga konkrečiam asmeniui. Tai gali būti ir pirmoji paties perskaityta knyga, ar pirmoji knyga, perskaityta savo vaikui, ar ta, kurią padovanojo mylimasis, ir, žinoma, ta,  kurioje vienu ar kitu savo gyvenimo laiku radai kažką sau esmingo.

Bendrakultūriškai vertingos knygos, kurias anglosaksai dar vadina didžiosiomis knygomis, yra tos, be kurių negalima suprasti Vakarų kultūros – ir negalima būti toje kultūroje. Nežinau, ar ta kultūra dar egzistuoja, bet jos istorijai literatūra buvo labai svarbi ir galima sudaryti ilgesnį ar trumpesnį esminių tekstų, be kurių tos kultūros negalima suvokti, sąrašą. Tą patį galima pasakyti apie tautines Vakarų kultūras, kurios, priklausydamos nuo didžiųjų Vakarų tekstų, turėjo ir svarbius savo tekstus. Pavyzdžiui, šventojo Augustino Išpažinimai, kurių neišeina priskirti kuriai vienai Vakarų kultūrai ir Servanteso Don Kichotas, esminis ispanų literatūrai, bet labai svarbus toli už ispanakalbės kultūros ribų. Gi Miguel de Unamuno kūriniai, manau, svarbesni ispanų literatūrai nei visai Vakarų kultūrai. Bet čia tik pavyzdys.

Susilaikysiu.

Studijų Maskvoje metais. Komunistų partijos istorijos vadovėlį, pravardžiuotą pilka plyta naudodavom kamščiui iš vyno butelio išmušti, jei neturėdavom kamščiatraukio (tais laikais geras kamščiatraukis buvo deficitas, o prasti nuolat lūždavo), gi mėlyni visų Lenino raštų tomai puikiai tiko stalui studentų skaitykloje užsiimti. Be to, juos buvo galima sukomponuoti į gana patogų postamentą galvai pasidėti, kai užpuldavo popiečio miegas.

Nežinau. Nors turiu didelę biblioteką, pastaruoju metu daugiau perku elektroninių knygų. Popierinėms nebeturiu vietos, be to labai patogu – galiu rankinuke nešiotis daug knygų, nes turiu įprotį vienu metu skaityti kelias ir skaityti, kai tik turiu progą. Tačiau nežinau, kas mane priverstų atsisakyti turimų spausdintų. Žinoma, visko būna. Kaip sakoma nuo tiurmos ir tarbos….

Manau, kad dabar skaitymas ir knyga kiek atsiskyrė vienas nuo kito, nes galima skaityti ir ne knygą. Be to, labai sustiprėjo vaizdinė kultūra ir tai įvyko žodinės sąskaita. Tačiau skaitančių žmonių yra kiekvienoje kartoje, kaip ir neskaitančių. Tai paslaptingas dalykas. Pažįstu savo bendraamžių mokslo daktarų, kurie jau seniai nieko neskaito. Mano tėvas buvo baigęs 4 klases, mama – 8, bet abu daug skaitė ir niekada negailėjo pinigų knygoms. Mano kartos skaitančiųjų santykis su knyga jaunesniems jau sunkiai suprantamas, nes iki interneto knyga buvo pagrindinis langas į pasaulį. Mes už knygas galėjome mokėti daug daugiau jų nominalios vertės, knygos, kurių negalėjai įgyti, buvo nelegaliai fotokopijuojamos, skaitomos iš mikrofilmų, daugybę knygų studijų metais perskaičiau per vieną ar porą parų, nes tokiam laikui jas buvau gavusi pasiskolinti. Ir, žinoma, savilaidos knygos, kurias dar laikau lentynose. Knyga galėjo būti ginklas.  Pažintys knygyne ir bibliotekoje buvo nemažiau vertingos nei batų parduotuvėje, knygomis buvo keičiamasi, buvo knygų, kurių turėjimas reiškė aukštą socialinį statusą…. Vienu žodžiu, – Senovės istorija.

Apie jaunesnes kartas nedaug galiu pasakyti – vaikų neturiu, dalis dabartinių mano studentų skaito sunkiai, bet tokių visada buvo. Dalis yra apsiskaitę, bet nežinau, ką jie galvoja apie knygas.

Daugumos savo knygų nebeskolinu – tai profesinės ar asmeniškai svarbios knygos, kurių netekimo  negalėčiau kompensuoti. Deja, esu praradusi ne vieną man vertingą leidinį, nes nepamenu, kam paskolinau, o pasiskolinusieji gal neatsimena, iš ko gavo. Tiesa, pastaruoju metu įgyjamas grožines knygas perskaičiusi dažniausiai paleidžiu į pasaulį – t.y. atiduodu, jei jos be dedikacijos. Dedikuotų knygų irgi neskolinu.

Reiktų palaukti pabaigos ir tada nuspręsti. Įtariu, kad komedijos.

Britai, amerikiečiai, lenkai, rusai, keli čekai ir italai, pora prancūzų. Beveik nebeskaitau verstinių knygų ir galiuosi gerai nemokanti ispaniškai.

Jei turite omenyje grožinę knygą, tai, kadangi jaunystėje rašinėjau, o visą gyvenimą rašau negrožinius tekstus, tikrai žinau, kad grožinės knygos neparašysiu, nes ir su tuo, ką turiu parašyti, vis sunkiau susitvarkau. Vienu žodžiu, nenoriu net galvoti apie knygos rašymą.

Alexei Ivanov „Zoloto bunta ili vniz po reke tesnin“. Neseniai atrastas autorius iš Uralo. Puikiai rašo, o šita knyga neišverčiama. Atvejis, kai džiaugiesi mokėdamas kalbą.