Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Tai, ko gero, vienas iš sunkesnių klausimų, nes visi, atsakantys į šį klausimą, vadovaujasi ne tik subjektyviais kriterijais, bet yra įtakojami ir tam tikrų objektyvių aplinkybių. Taip pat viskas priklauso ir nuo to, apie kokio žanro knygą eina kalba. Aš paprastai renkuosi savo laisvalaikiui tokią knygą, kurios autorius geba palaikyti siužeto eigą taip, kad įtampa neatslūgsta iki paskutinio sakinio, bei tą kūrinį, kurio siužeto „išrišimo“ tenka laukti iki paskutinės akimirkos, nesvarbu, ar tai istorinis romanas, detektyvas, memuarai, ar nuotykių knyga ar net fantastikos romanas. Profesinėje sferoje tenka vadovautis visai kitais kriterijais. Pirmiausia aiškus ir išsamus, tiksliai ir tvarkingai nurodytų šaltinių aparatas, kuris leidžia patikrinti cituojamus ar tiesiog pateikiamus šaltinius tam, kad visada būtų galima įsitikinti autoriaus nešališkumu nagrinėjant temą bei žinoti, kokiais šaltiniais naudojosi autorius, ir kad būtų galima pačiam pasitikrinti, kodėl jie buvo naudojami. Knyga yra vertinga tada, kai joje atsiranda susijusių su siužetu iliustracijų, tarp jų planų ir kartografijos pavyzdžių, kurių pagalba galima plačiau atskleisti temą. Labai vertinu dalykines, geografines, autorių rodykles, kurios palengvina skaitymą ir pateiktos medžiagos įsisavinimą negaištant laiko reikalingų vietų pakartotinei paieškai. Aukštai vertinu, priklausomai nuo tematikos, senųjų istorinių iš dalies jau nevartojamų terminų žodynėlį, leidžianti suprasti, kaip autorius suvokią nagrinėjamą laikmetį.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Man gana provokatyviai skamba šis klausimas, todėl atsakysiu į klausimą klausimu. Ar mes, atėję į kepyklą, mokome kepėją kaip kepti bandeles, ar renkamės mėgautis jo darbo vaisiais? Lygiai taip pat nemokome kirpėjo kaip kirpti, nes tik jis žino, kad taip kirpdamas jis neparyškins ne visada taisyklingos mūsų galvos formas. Tikiu, kad bibliotekininkas, būdamas kiekvieną dieną tarp knygų, sugeba rasti tai, kas jam yra įdomu, nes kitaip, ko gero, jis nedirbtų šio darbo.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Nuo pat ankstyvos vaikystės mačiau, kaip pagarbiai elgėsi su knyga mano seneliai ir tėvai, kaip buvo elgiamasi su šeimos biblioteka, tad tokių pagundų, išskyrus trinktelėti mokyklos draugui knyga per galvą šėlstant pertraukos metu, nebuvo. Tiesa, vyresnėse klasėse kartais kildavo mintis, kad vietoje kai kurių knygų visuomenei būtų daugiau naudos, jei iš to popieriaus būtų pagamintas tualetinis popierius, bet tai jau buvo tik teorinės, bet ne praktinės refleksijos.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Jos patogios tik ilgose kelionėse, kai fiziškai nėra galimybės pasiimti tų knygų, kurių reikia ar kurių norėtum, tačiau jos niekada nepakeis to skaitymo malonumo, kurį patiri versdamas spausdintus puslapius. Jei kas ir patinka iš skaitmeninio pasaulio, tai audioknyga, kurios gali klausyti atlikdamas kitus darbus.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

Manau, kad taip, kiekviena karta savaip vertina spausdintą knygą. Negaliu kalbėti už kitus, nes tai būtų per daug arogantiška ar bent jau nepelnytai susireikšminta, bet man kai kurios knygos buvo langas į kitokį, ideologiškai nenususintą pasaulį, nes man buvo prieinamos knygos lenkų, vokiečių, čekų ir anglų kalbomis iš mano šeimos bibliotekos, kuri buvo pradėta formuoti dar XIX a. pabaigoje ir papildoma (ypač lenkų) iš knygyne Vilniuje parduodamų lenkiškų knygų, kurios Lenkijoje nepatirdavo tokios drastiškos ideologinės cenzūros, kokia buvo ištikusi lietuviškas ar rusiškas knygas. Skaičiau brolių Grimų pasakas vokiškai, W. Hauffo ir Selmos Lagerlöf kūrinius lenkų ar vokiečių kalba, o J. Verno kūriniai su puikiomis litografinėmis iliustracijomis mane pasiekė net iš XIX amžiaus Berlyne veikusių leidyklų. Ką jau kalbėti apie H. Sienkiewicziaus istorinius romanus. Jos visos man buvo langas į laisvę, į kitokį pasaulį, todėl kai griuvo geležinė uždanga, aš patekau į man jau iš dalies žinomą ir suprantamą pasaulį, kurį godžiai tyrinėjau suprasdamas, kad knygose buvo daug tiesos.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Neskolinu tik tų knygų, kurių neperskaičiau ir nespėjau paženklinti savo asmeninės bibliotekos antspaudu ar ekslibrisu, tačiau pripažinsiu, kad visas paskolintas knygas kruopščiai registruoju kartotekoje ir sugebu priminti skolininkui jas grąžinti.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Iš savo amžiaus aukštumų žvelgdamas į nugyvento ir esamo laikmečio istorinių perturbacijų ir patirčių gausą, sakyčiau, kad tai galėtu būti istorinis-detektyvinis žanras.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Skaitau daug ir labai įvairią literatūrą, todėl negalėčiau išskirti autorių pagal jų kilmės šalis. Kaip istoriką ir archeologą mane domina visa Rytų Europa. Mėgstu anglų ir škotų detektyvus, prancūzų ir lenkų istorinius romanus bei vokišką memuarinę literatūrą.

Kokią knygą rašote šiuo metu? Jei ketinate rašyti, apie ką būtų jūsų knyga?

Jau supratau, kad tai, ką norėčiau parašyti, matyt, užtektų ir antram gyvenimui. Deja, parašyti yra viena, tačiau rasti leidėją – jau visai kitą istorija. Jei rimtai, tai dar planuoju parašyti darbą, skirtą Prūsijos masonų istorijai, ir atiduoti duoklę savo gimtiesiems Biržams. Yra ir kitų planų, tačiau tai jau tolesni pamąstymai, nors ką gali žinoti…

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Kazimierzo Bemo „Kalwinizm w Rzeczypospolitej Obojga Narodów 1548–1648. Kościoły i wierni“, išleistą SEMPER leidyklos.