Į knygos vertę žvelgiu iš įvairių perspektyvų. Mokslinės knygos vertė – jos turinio unikalumas, išsamumas, tikrumas, tikslumas. Grožinės knygos vertė – patirčių, jausmų atspindys, su kuriuo gali asmeniškai susitapatinti. Gražiausio dizaino knygų vertė – jų formos ir turinio dermės konceptualumas, įžvalgų ir sąsajų subtilumas, išpildymo braižas. Senų, retų, rankraštinių, riboto tiražo knygų vertė – fizinio vieneto unikalumas.

Aš dažniausiai knygose ieškau žinių ir idėjų, kurias galėčiau pritaikyti praktikoje. Pavyzdžiui Madlen Ziege knygą „Jokios tylos miške“ įsigijau vien dėl termino „biokomunikacija“  – iš karto kilo idėjų bibliotekos edukacinėms veikloms.

Bibliotekoje dirba labai daug skirtingų patirčių, kvalifikacijos, interesų specialistų. Rekomenduočiau kiekvienam skaityti tas knygas, kurios atliepia asmeninius poreikius.

Namuose teko vieną didelę knygą storu viršeliu panaudoti kaip lentą popieriaus pjaustymui. Darbe būna, kad senos, nurašymui skirtos knygos tampa bibliotekos interjero dekoro elementais, meninėmis instaliacijomis.

Žmonių poreikiai įvairūs, svarbu, kad skaitytų (klausytų). Man asmeniškai patogiausios yra spausdintos knygos ir garsinės knygos.

Manau, kad žmogaus ryšį su knyga formuoja laikmetis, kuriame jis gyvena, sociokultūrinė aplinka, asmenybės amžiaus tarpsniai. Man knyga yra turtas. Ji įdomi dėl savo turinio, formos, leidybinių ir dizaino sprendimų, savo funkcijos visuomenėje.

Neturiu tokių. Skolinčiau bet kurią, kurios tik reikėtų.

Ne kartą esu pagalvojusi, kad gyvenu kaip pagal vadovėlį, bet pirmoji mintis perkaičius klausimą – stebuklinė pasaka.

Laikau pareiga perkaityti (kiek spėju) Anykščių krašto, iš Anykščių kilusių autorių knygas, nes pati esu anykštėnė.

Knygos nerašyčiau, tačiau visai nesenai esu pasakiusi draugei, kad jei būčiau pasakotoja, pasakočiau apie nuotykius.

Šiuo metu audiotekoje atidarytą Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“.