Leidėjo, poeto Juozo Žitkausko mintys
Mantvydo Drevinsko nuotrauka
Juozas Žitkauskas – poetas, asociacijos „Slinktys“ vadovas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Šis žmogus apdovanotas daugeliu talentų: puikus vadybininkas, renginių iniciatorius, leidėjas, jaunųjų meno kūrėjų skatintojas, gebantis nuo šurmulio atsiriboti poetas.
Lietuvos miestų ir miestelių poezijos mėgėjai Juozą Žitkauską gerai pažįsta ir laukia jo skaitymų. Kad ir kur bekeliautų, autorius visa širdimi lieka gimtojoje Dzūkijoje.
„Daugelis mane žino kaip dzūkų kultūros puoselėtoją, entuziastą. Praktiškai nuo 2013 metų mano kūryba balansuoja tarp bendrinės lietuvių kalbos ir dzūkų tarmės. Norėčiau, kad apskritai daugiau skambėtų pati dzūkų tarmė“, – sako Juozas Žitkauskas.
Už eilėraščių knygą „Sakyciniai ir pilniavociniai: ailėraščiai dzūkų tarmi“ ir tarmės puoselėjimą 2018 m. Juozui Žitkauskui buvo įteikta pirmojo Lazdijų bibliotekininko Albino Andrulionio premija. Už gimtosios kalbos ir gimtosios tarmės puoselėjimą, aktyvią edukacinę ir šviečiamąją veiklą poetas pelnė Lietuvių kalbos komisijos įvertinimą, apdovanotas G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.
- Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Vertinga knyga ta, kuri tau padeda emociškai, intelektualiai, suteikia žinių. Aš manau, kad net ir meniškai vidutiniška knyga žmogui gali būt vertinga, jeigu tuo metu jam padėjo užmiršti slegiančius rūpesčius, jis sutvirtėjo ją perskaitęs. Ir visai nesvarbu, kad po pusvalandžio nieko galvoje neliko. Bet yra ir pavojingų knygų, kurios skaitančiajam sujaukia protą, jis tampa jų vergu, ir tada jokia kita tiesa jam nebeaktuali. Todėl aš labai įtariai žiūriu į visokias „psichologines“ knygas. Geroje grožinėje literatūroje psichologijos yra kur kas daugiau ir įtaigiau pateiktos, nei tose „iš gyvenimo patirčių“ teorijose prisapaliota.
- Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Nežinau, nes kiekvienas bibliotekos darbuotojas turi savo skonį, savus interesus. Manau, kad šiuo atveju yra svarbiau, kad jis apskritai skaitytų ir domėtųsi literatūra, naujienomis. Gero bibliotekininko priedermė turėtų būti pirmiausia peržvelgti kultūrinę spaudą, pasidomėti, kas rašoma apie naujausias knygas, nes, tikėtina, kad tuoj tuoj į jo darbo stalą pasibels skaitytojas ir pasiteiraus: kas naujesnio, gerbiamasis ar gerbiamoji? Geras bibliotekininkas taip pat privalo sekti literatūros naujienas, žinoti pagrindinius šio lauko įvykius ir neklaidinti skaitytojų nei apie knygas, nei apie jų autorius.
- Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Neatsimenu. Gal vaikystėje, kai dar nelabai mokėjau skaityti ir man knygose tarpeliai tarp žodžių atstodavo tarsi kažkokias upes, kažkokius takus, kuriuos aš tušinuku vedžiodavau. Keletą taip subraukytų knygų turiu ir dabar. Šiek tiek gėda, bet guodžiuosi tuo pasakymu, kad kas vaikystėje plėšydavo knygas, tas suaugęs bus rašytoju ir panašiai. Kažkiek tiesos yra 😊
- Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Iš dalies taip, bet tik iš dalies. Knygų mugių lankytojų skaičius nemąžta, ir tikrai jie ten ne vien į renginius ateina, daugelis iš ten grįžta nešini įsigytomis popierinėmis knygomis. Tad, manau, spausdintų knygų laikas dar tęsis. Aš, kaip skaitytojas, irgi esu joms ištikimas, man knyga turi turėti kvapą, kad ir kaip tai banaliai skambėtų, kad ir koks tas kvapas (gali būt net pelėsių, jeigu sena knyga) bebūtų.
- Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Žinoma, kad turi. Juk buvo laikas, kai knyga žmogui buvo ir išminties šaltinis, ir laisvalaikis. Vėliau laisvalaikio formų daugėjo, jos vis daugiau atimdavo žmogaus dėmesio nuo knygos. Pažiūrėkime į knygų metrikas, ten parašytus tiražus, ir beveik viskas tuo pasakyta.
Mano karta – kaip tiltas tarp dviejų krantų: viename krante knygų bado laikai, metas, kai mokykloje apie kompiuterius mokėmės be kompiuterių. Tad buvo knygos. Daliai iš mūsų ir šiandien ta priklausomybė išlikusi, bet gal didesnioji mano kartos dalis bodisi knygomis, jiems neįdomu. Bet kažin ar čia tik kartos dalykai? Pamenu, vaikystėje mano kaimynė buvo uoli bibliotekos skaitytoja, turbūt nebuvo knygos, kurios jinai neperskaitė. Kai po daugelio metų jos paklausiau apie skaitymo įpročius pastaruoju metu, ji man atsakė, kad dabar daugiausiai skaito meilės romanus. O ji buvo istorijos mokytoja… Taigi, čia gal ne tiek kartos, bet pasirinkimo galimybės dalykas. Tuo gūdžiuoju sovietmečiu menkesnis buvo pasirinkimas, tačiau, atmetus ideologinę lektūrą, mažiau buvo išleidžiama lengvesnio žanro knygų…
- Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Kurios negali įsidėti į kuprinę 😊
- Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Greičiau poezijos. Bet įvairios, net ir epigramų.
- Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Labai sunku vieną šalį pasirinkti, tad nenorėdamas kurios nors vienos „nuskriausti“ paminėsiu abėcėlės tvarka tris: Čekija, Norvegija, Sakartvelas.
- Kokią knygą rašote šiuo metu?
Poezijos knygą. Panašu, kad joje bus daug gyvenimo ir mirties.
- Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Užtaikėte mane beskaitantį kelias knygas (paprastai visada skaitau dvi: vieną prozos, kitą poezijos): Gustavo Meyrinko „Golemas“, Mahmoud Darwish „Tapatybės kortelė“ ir Leonardo Gutausko „Petriukas debesėlis“. Iš to trejetuko dvi susijusios su mano, kaip leidėjo, užmačiomis.