Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Daugiaplaniame sparčiai besikeičiančiame pasaulyje vienos knygos, kurioje kaip formulėje būtų sudėti visi vertės kintamieji, manau, nėra. Tačiau skirtingu gyvenimo metu, atskiru laikotarpiu, yra tokių knygų, kurios, be jokios abejonės, palieka labai didelį pėdsaką gyvenime ar net lūžio taške padeda apsispręsti dėl ateities. Man atrodo, kad tokį knygų rinkinį ir būtų galima įvardyti integruota vertingąja knyga. O rinkinio vertė yra ta, kad formuoja mąstymą ir sukuria prielaidas priimti sprendimus kasdieniame gyvenime.

Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Tai labai dviprasmiška rekomendacija tiems, kurie kasdien savo akimis mato daugybę knygų ir yra tos srities profesionalai. Išdrįsčiau pasiūlyti Hermaną Hesę ir Umberto Eco pagal nuotaiką.

Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Ankščiau buvo gana populiaru dovanoti knygas įvairiomis progomis. Ne visada knyga, kaip dovana, buvo tik literatūrinis tekstas. Dažnai tai išskirtinis leidimas, knygos viršeliai, formatas, specialus popierius ir panašiai. Neretai ta papildoma, paprastai tariant ekonominė vartojimo vertė nustelbdavo knygos esmę. Taigi knyga teko pasinaudoti ne tik pagal jos tiesioginę paskirtį.

Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Kaip informacijos perteikimo būdas, manau, kad tikrai konkurentės, ir, atrodo, kad sparčiai aušta skaitmenos ateitis.

Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?

O taip, net neabejoju. Aš dar tos kartos, kai skaitymas buvo labai populiarus, namų bibliotekų kaupimas turėjo netgi tam tikrą socialinio statuso vaidmenį. Mano karta neįsivaizduojama be Ričardo Bacho „Džonatanas Livingstonas žuvėdra“, Hermano Hesės „Sidharta“ ir kitų jo kūrinių, Teodoro Dreizerio trilogijos ir ypač „Finansininko“, Viktoro Hugo romanų, tarp jų „Vargdieniai“ ir „Žmogus, kuris juokiasi“, Ernesto Hemingvėjaus su Ispanijos karo atgarsiais bei „Seniu ir jūra“, be gero kalvadoso taurelės bene kas antrajame puslapyje, iš Eriko Marijos Remarko „Triumfo arkos“, jo „Vakarų fronto“, kuriame apgaulingai ramu. Tai nenutrūkstamas ryšys su savo kartos gyvenimo istorija, darantis svarbiausią įtaką vertinant dabartį.

Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Turiu gana nemažą kolekciją knygų su autorių ar leidėjų asmeniniais įrašais. Tos knygos yra skirtos tik man, todėl tikrai nenorėčiau, kad keliautų pas kitus. Bet išimčių pasitaiko.

Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?

Galima sukurti tikrų tikriausią trilerį iš kiekvieno žmogaus biografijos. Bet, manau, kad mano asmeninė biografija nebūtų įdomi skaitančiajam. Ir atvirkščiai – asmeninės biografijos atskiri epizodai, įpinti į šalies politinio gyvenimo aplinkybes, jau galėtų būti įdomi interpretacija, artima dokumentinės istorijos žanrui. Čia būtų ir Sovietų Sąjungos dalis iki Nepriklausomybės su visais to meto gyvenimo niuansais, ir Sąjūdis, mitingai Vingio parke, pirmųjų politinių partijų kūrimasis laisvę atgavusioje Lietuvoje, ir ekonomikos atsigavimas, ir bankų krizė, ir darbas užsieniuose, ir Prezidento apkalta, ir kelionė teisingumo labirintais, ir jau gerą dešimtmetį virš Lietuvos besidraiką karo šešėliai.

Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Hermanas Hesė – formaliai Šveicarijos, realiai Vokietijos, ir Umberto Eco – italas.

Jei pats rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?

Kartu su kolega esu parašęs vadovėlį finansinės rizikos valdymo tema. Dutūkstantaisiais tai buvo bene pirmieji ir modernūs tokio pabūdžio samprotavimai mūsų šalyje, dabar, deja, tik malonus prisiminimas, nes ši sritis technologijų ir valdymo erdvėse septynmyliais žingsniais žengia pirmyn. Nors mažai kam ji bereikalinga, bet man, kaip autoriui, tikrai smagu retkarčiais paimti į rankas. Jei pavyktų, norėtųsi pabandyti parašyti interpretaciją, Hesės žodžiais tariant, vieną iš stiklo karoliukų žaidimo partijų, atskleidžiančią kokį nors kultūrinį, iki šiol mažiau žinomą Lietuvoje, reiškinį.

Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Dažnai vienu metu atverstos kelios knygos: šiuo metu širdžiai – Hermano Hesės ne pirmąkart su giliu pasitenkinimu skaitoma „Narcizas ir Auksaburnis“, proto mankštai – Maxo Tegmarko „Gyvybė 3.0: žmogus dirbtinio intelekto amžiuje“.