Knygos vertinimas gali būti labai įvairus. Jos vertei įtakos gali turėti: autorius, knygos turinys, leidėjas, iliustracijos, teksto dizaino sprendimas, apdovanojimai, parodos, knygos leidimas, ar tai autoriaus pirmoji, paskutinė knyga, ar knyga su autoriaus autografu. Laikmenos vertei įtakos turi medžiagos, surišimo būdas, tai, ar knyga rišta rankiniu būdu ar mašinomis, knygrišys, tiražas, yra ar ne numeracija ir t.t. O turbūt svarbiausia knygos vertė yra paties skaitytojo emocija ir minčių srautas, kuriuos jis patyrė gaudamas ir skaitydamas knygą.

Knygas reikia skaityti tas, kurios svarbios pagal poreikį ir praturtina žmogų. Vieni žmonės mėgsta grožinę literatūrą, o kiti dvasinį pasitenkinimą jaučia skaitydami mokslinę literatūrą, todėl rekomendacijos, kuri tiktų visiems nėra ir negali būti.

Taip.

Man asmeniškai patinka tik spausdintos knygos ir jų kuriama nuotaika liečiant, vartant, užuodžiant. Tačiau būna atvejų, kai skaitmeninė knyga yra geriau, kad ir kelionių metu, kada yra galimybė „pasiimti“ neribotą knygų skaičių pagal poreikį. Yra žmonių, kurie mėgsta minimalistinį namų interjerą ir tingi vaikščioti į bibliotekas, tokiems skaitmeninės knygos labai gerai. Kitaip tariant, spausdinta ir skaitmeninė knyga truputį konkuruoja, tačiau yra spausdintų knygų kategorija – rankų darbo knygos, kurios bus paklausios dar ilgai ir be konkurencijos tarp tų, kurie knygą vertina kaip meno kūrinį.

Vertinant tėvus, save ir vaikus jaučiasi kartų ryšio skirtumai. Seniau pagrindinis informacijos šaltinis buvo knyga, viena iš dominuojančių laisvalaikio praleidimo formų taip pat buvo knygos skaitymas. Mano kartos žmonės dar tie, kurie mėgsta knygas ir mato jose vertybę.

Savo pačios rištos.

Niekada apie tai negalvojau. Būtų romanas arba biografija gal.

Neturiu mėgstamos šalies autorių, gal labiau įdomūs kraštai, apie kuriuos rašoma. Europos kraštai visi labai įdomu. Bet jei reikia išskirti autorius, tai įdomiausi šiuo metu Lietuvos.

Knygų nerašau, bet jas leidžiu ir kuriu joms laikmenas, įrišu rankiniu būdu. Šią vasarą bus įrišta poeto Vytauto Stulpino poezijos knyga.
Jeigu peržengtume tradicinį požiūrį į knygą ir konceptualią knygą – objektą įvardintume kaip knygos „parašymą“, sukūrimą, kada knygos turinį kuria į objektą žiūrintis žiūrovas, tai temos objektui kurti neturiu, tačiau praėjusią savaitę buvo baigtas objektas pavadinimu „Psichė“. Manau, kad objektas tapo naujo knygų – objektų ciklo pradžia.

Šiuo metu skaitau, analizuoju kelių lietuvių autorių knygas, kurių meniniai įrišimai bus kitų metų meninės knygrišystės parodoje „Polymnijos įkvėptieji“. Į esamą klausimą atsakymą bus galima išvysti natūra, o šiuo momentu tai paslaptis.