Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923–1924 m. yra bene sėkmingiausias lietuvių geopolitinis žygis Pirmosios Respublikos metais. Tačiau kad jis įvyktų, lietuviai turėjo parodyti politinę valią ir išmintį, žalčio vertą diplomatinį lankstumą, išleisti nemažai pinigų propagandai ir, užsitikrinę Maskvos–Berlyno geopolitinės ašies užnugarį, ryžtis netgi tam tikram kariniam avantiūrizmui prieš didžiąsias Vakarų demokratijas.

Istorikas dr. A. Kasparavičius atskleidžia, kokią kainą turėjo Klaipėdos prijungimas ir su kokiomis iliuzijomis teko atsisveikinti, siekiant įgyvendinti bendrus Didžiosios Lietuvos ir Mažosios Lietuvos kultūrinius bei politinius tikslus. Akivaizdu, kad istorinėje perspektyvoje grėsė keisti pačią Didžiosios Lietuvos sąvoką ir lietuvių kultūrinę-etnopolitinę tapatybę. Nors po Klaipėdos prijungimo valdžia tikėjosi, kad autonominio krašto problemas pirmiausia spręs Vidaus reikalų, Švietimo, Žemės ūkio ir Susisiekimo ministerijos, tačiau tikrovė buvo kitokia. Daugybė dokumentų liudija, kad per visus šešiolika metų, kai Klaipėda tarpukariu priklausė Lietuvai, lietuvių diplomatiją ir Lietuvos užsienio reikalų ministeriją slėgė didžiulis geopolitinis išbandymas. Kaip pastebėjo lektorius, ir šių dienų kontekste kyla klausimas, kodėl minėdami Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos šimtmetį, neakcentuojame Mažosios Lietuvos krašto ypatumų ir jo identiteto išsaugojimo?