Rašytoja Gintarė Adomaitytė apie knygas ir skaitymą
Tomo Urbelionio nuotrauka
Gintarė Adomaitytė – rašytoja, eseistė, žurnalistė, internetinės kultūros svetainės „Meno bangos“ įkūrėja, projektų autorė ir vykdytoja. Daugiausia dėmesio skirdama Lietuvos regionų kultūriniam ir istoriniam palikimui, Gintarė Adomaitytė sutelkė stiprių ir profesionalių autorių grupę, o „Meno bangų“ portalas bene vienintelis nuosekliai apžvelgia šalies jaunųjų filologų konkursus ir publikuoja dalyvių kūrybą.
Rašytoja bendradarbiauja su „Šiaurės Atėnų“, „Literatūros ir meno“, „Rubinaičio“, „Krantų“ žurnalais, dirba projektuose su Lietuvos audiosensorine biblioteka. Gintarė Adomaitytė – teatro ir radijo pjesių autorė, vaidybinių ir dokumentinių televizijos filmų scenarijų bendraautorė, literatūrinių konkursų komisijų narė, nuo 1996 m. – Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos IBBYnarė.
Rašytojos kūrybos kraitis – daugiau nei dvi dešimtys knygų, kurių dauguma skirtos vaikams ir paaugliams. Būdama uoli tokios literatūros stebėtoja ir vertintoja, parašė tris esė knygas apie žymiausius pasaulio vaikų rašytojus.
Už daugiametę ekspresyvią publicistiką aktualiomis regionų kultūros politikos, literatūros ir skaitymo skatinimo temomis, autorių sutelkimą kūrybiniuose projektuose Gintarė Adomaitytė pelnė J. Tumo-Vaižganto premiją (2004), Vaikų literatūros premijas (2008 ir 2023), G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį (2019), Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premiją (2023), B. Savukyno premiją (2024).
Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Daugybę metų praleidau su knygomis, tarp knygų, prie knygų, bet iki šiol negaliu (gal net nenoriu) apibrėžti, kas man yra vertinga knyga, kokia ji turėtų būti. Jei rasčiau vertės rėmus, gyvenimas taptų nebe toks įdomus. Bet žinau, kas man gali būti nelabai vertinga, ko nenoriu savo lentynose: visada atsainiai žvelgiu į tai, kas triukšmingai reklamuojama, kai rinkodaros pastangos perauga paties kūrėjo galimybes. Nebūtinai skubu įsigyti Nobelio laureatų kūrybos, nėra taip, kad dievinčiau ar sureikšminčiau visus klasikus bei klasikes, įtrauktus į programas, kanonus, sąrašus.
Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Kartais man atrodo, kad bibliotekų darbuotojai yra pervargę nuo knygų, joms ir jiems tai kasdienybė, rutina, tad nesiūlyčiau nieko, tiesiog nedrįsčiau. Galbūt mane kartais glumina kai kurių bibliotekų darbuotojos (būtent jos, ne jie), pačios apsikrovusios ir kitoms (būtent joms, ne jiems) siūlančios banalius meilės romanus – tuos rožiniais viršeliais su širdimis ir balandžiais. Štai joms tikrai pasiūlyčiau bandyti kopti kiek aukščiau ar nerti kiek giliau, bet siūlyti konkrečią knygą?
Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Apie tą ne pagal paskirtį naudotą knygą visai neseniai „Metų“ žurnale pasakojau, rašydama apie E. T. A. Hoffmanną. Nešiodavausi jo „Spragtuką“ tartum stogelį ant galvos. O štai mano močiutę ir jos seseris jų tėvas, knygnešys Augustinas Baranauskas, skatino ant galvos nešioti bent kelias sunkias knygas – dėl laikysenos, dėl eisenos. Knyga tinka apsiginti. Kartą esu ja vožtelėjusi per galvą įkyriam priekabiautojui, kai dirbau sekretore vienoje gana keistoje įstaigoje. Tiesa, tai buvo telefonų knyga.
Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Skaitmeninės knygos, kaip ir garsinės, yra tiesiog knygos, jos negali konkuruoti su popierinėmis, nes visi formatai yra labai reikalingi. Kadaise mano mama dirbo Lietuvos aklųjų leidyklos knygų garsinimo studijoje. Tekstus aktoriai bei aktorės įrašydavo į tokias didžiules kasetes. Mama taisė aktorių kalbą, aš tuo labai didžiavausi.
Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Nesu tipinė savo kartos atstovė, bet vis dėlto patirtys sovietiniuose knygynuose mano bendraamžių bendros: lankstytis ir prašyti, kad gautum norimą knygą. Gal todėl, kad knygų gauti buvo sunku, mano karta slogiai reaguoja į dabar madingas edukacijas: plėšyti knygas ir iš jų puslapių gaminti tokius… na… lyg ir rankdarbius, neva grožį. Man visai negražu, ir nelaikau to tvarumu.
Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Draugui ar draugei skolinčiau kiekvieną turimą knygą. Gal ir atiduočiau, jei matyčiau, kad labai reikia.
Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Pasaka, žinoma, kad pasaka tas mano gyvenimas – su žanrui privalomaisiais siaubais, su miško dvasiomis, su besimaudančiomis ežeruose laumėmis, pelkynų atpažintais ir neatpažintais gyventojais, augalijos palei langus tankme. Tai ne ta pasaka, kuri baigiasi banaloku melu „jie ilgai ir laimingai gyveno“. Tai pasaka, kurios pabaigoje pagrindiniai veikėjai ir veikėjos susilieja su gamta.
Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Lietuviai ir skandinavai.
Kokią knygą rašote šiuo metu?
„Neramūs vėjai tykioje pakrantėje“ – tai pasakojimai apie rašytojų gyvenimus. Tris tokio pobūdžio knygas jau esu parašiusi, dabar „Slinktys“ ruošia ketvirtąją, kurioje sutiksime devynis rašytojus. Pradedu E. T. A. Hoffmannu, baigiu Alma Karosaite.
Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu pasimėgaudama skaitau amerikiečių autorę Tarą Isabella Burton, jos knygą „Čia, Avalome“. Tebūnie tai atsakymas į Jūsų antrą klausimą, ką pasiūlyčiau bibliotekos žmonėms. Tad siūlau šią knygą, kodėl ne, juk pati skaitau jau antrą kartą.