Vertinga knyga yra tokia, kuri nuveda skaitytoją gilyn į save patį, išjudina vidų. Apie tokią sakai: stipriai paveikė. Susitikimas su tokia knyga yra dvasinis įvykis. Man nuostabiausia, kad knyga yra daug pastovesnė ir ilgaamžiškesnė už žmogų. Žmogus gali išduoti, palikti, pagaliau – numirti. O prie tos pačios knygos sugrįžti ir gauni peno visą gyvenimą. Reikšmingos knygos ir surandamos visam gyvenimui.

Pati ką tik užverčiau: Marko Slonimo „Trys Dostojevskio meilės“. Paveikė autoriaus mėginimas objektyviai ir kartu delikačiai apšviesti tamsiąsias Dostojevskio puses, kurios sukrečia. Priartėjo genijaus pragaras, jo vidinis skurdas (kaip keistai beskambėtų), milžiniška dvasinių ir psichinių savybių amplitudė – nuo nepaprasto širdies jautrumo, patiklumo ir dosnumo, iki didžiulės savimeilės, liguisto pavyduliavimo ir polinkio į iškrypėliškus nusikaltimus… Įkvėpė besąlygiška jo antrosios žmonos meilė, šiuolaikinei moteriai gal net ir nesuprantama. Neatmesdama galimybės, kad Markas Slonimas kiek pašviesina, „papudruoja“ didžiosios poros santykius, sakau, kad tik Anos Grigorjevnos Dostojevskajos paveikslas man padėjo neatmesti Dostojevskio kaip žmogaus. Jų santuoka, trukusi keturiolika metų iki pat rašytojo mirties (kokie jaudinantys jo laiškai su aistringomis erotinėmis užuominomis, kurias Ana Grigorjevna, saugodama jų intymų gyvenimą, užtušavo, rašyti dvyliktais santuokos metais!), paženklinta dviejų mažų vaikų mirčių, yra nepaprastos, neeilinės meilės pavyzdys. Todėl užvertus knygą širdyje lieka šviesu ir gera.

Turbūt teko, neatsimenu. Šiaip knygos kaip plytos – jomis patogu ką nors paramstyti. 🙂

Manau, kad ne. Juk tai du skirtingi skaitymo būdai. Kai kurie žmonės visada norės skaityti popierines knygas. Ar bent jau patikusią elektroninę įsigyti ant popieriaus… Nežinau, galbūt man taip atrodo todėl, kad pati neskaitau elektroninių, tiesiog nemoku ekrane „suprasti“ teksto. Man knyga – ne tik bekūnis intelektinis turinys, bet ir jusliškai patiriamas daiktas. Turiu ją laikyti, vartyti, girdėti, užuosti. Svarbi jos estetinė išvaizda, šriftas – jis padeda arba trukdo skaityti. Be viso šito tekstas manęs tiesiog neįtraukia, prasklendžia pro šalį neužkliudęs sąmonės.

Tų kartų tiek daug, visų nepažįstu. Ką apskritai laikome karta? 🙂
Mes, keturiasdešimtmečiai, laimingi, kad mūsų vaikystės nespėjo užteršti technologijos. Tačiau daugybė mūsų dabar vis tiek yra nuo jų priklausomi. Užtenka tik apsidairyti, ką veikiame važiuodami viešuoju transportu arba laukdami, kol vaikui baigsis būrelis. Nežinau, ką ir kiek skaito mano bendraamžiai, bet, atrodo, kad pagarbą knygai mano karta jaučia. Ne poreikį, bet – pagarbą. Knyga mums yra savaiminė vertybė, ją gražu dovanoti ar gauti dovanų, bet skaityti nėra laiko, prabanga. Maždaug toks santykis.
Mėginu atsiminti savo klasiokus – ir neatsimenu, kad jie būtų labai skaitantys. Bet į mus, kelis klasėje skaitančius, žiūrėdavo su pagarba. Beje, savo geriausią mokyklos laikų draugę suradau būtent per knygas. Iki tol jos net nemėgau. Bet penktoje klasėje auklėtoja už bausmę paliko mudvi po pamokų sutvarkyti rusų kalbos kabineto. Įsikalbėjome. Paaiškėjo, kad abi skaitome Diuma ir Fenimorą Kuperį. Gerai atsimenu tą jaudulį, kai pilkoje sovietinės mokyklos masėje sutinki žmogų, kuriam stogą rauna nuo tų pačių knygų, kaip ir tau! Taigi auklėtojos „bausmė“ lėmė, kad tapome geriausios draugės, rašinėjome viena kitai laiškelius „Trijų muškietininkų“ stiliumi, iki dvyliktos klasės sėdėjome viename suole, ir iki šiol palaikome bičiulišką ryšį.

Bet draugui nieko negaila! 🙂 Net jeigu jis pageidauja knygos, kuri man asmeniškai atrodo nieko verta. Draugą gal tik mėginčiau išgelbėti nuo knygos, kuri jį galėtų įskaudinti, sujaukti, kaip kitaip pakenkti… Tiesa, neskolinu paskutinių namie saugomų mano pačios knygų egzempliorių, kurių jau nerasi knygynuose nei leidyklų sandėliuose – prie jų esu prisirišusi. Paskolinčiau jas tik dviem geriausioms savo draugėms, dar tėvams, kurie tikrai sugrąžintų. Bet jie jas ir taip turi…

Nieko neverta ta mano biografija. Pasakysiu kaip Dostojevskis: aš dar tik pradedu gyventi! 🙂

Rusai, britai, amerikiečiai… Apie autoriaus tautybę galvoju mažiausiai… Nes ir austrai, prancūzai… Italai, vokiečiai – nelabai… Kai kurie lietuviai! 🙂 Bet tai labai miglotas, mįslingas atsakymas. Tyčia nerašau pavardžių! 🙂

Žinau, apie ką ji būtų, atrodo, jau ir rašau, bet dar bijau garsiai sakyti… Nepykit.:)

Neseniai užverčiau Gintaro Bleizgio „Karmelio kalno papėdėje“, dabar skaitau Mindaugo Kvietkausko „Miesto fugą“.