Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Palmiros Galkontaitės mintys

Man vertinga knyga yra ta, kur autoriaus mintys priverčia mąstyti, nustebti, o žodžiai, sakiniai, pasakojimo maniera – gėrėtis. Todėl anaiptol ne kiekvieno talentingo užsienio autoriaus verstinę knygą galiu skaityti. Jauti, kad šis autorius turėjo parašyti sodriau, kitaip, ir kad vertėjas nepajėgia viso to sodrumo perteikti. O būna, kad vertimas nustebina ir skaitau jį kaip savarankišką literatūros kūrinį. Taip nutiko su mano labai mėgstama šiuolaikine rusų kilmės autore Lena Eltang. Poete, kuriančia ir prozą. Kaip prozininkę ją išgarsino pirmas romanas „Gervuogės ūgis“. Vėliau pasirodė antrasis „Akmeniniai klevai“. Skaičiau ir vieną, ir kitą originalo (rusų) kalba. O netrukus sužinojau, kad „Akmeniniai klevai“ išversti ir į lietuvių kalbą. Labai nustebau. Kas gi galėtų ryžtis tokiam iššūkiui? Išversti tokią poetišką, tokią daugiaprasmę autorę? Tad ieškojau tos knygos. O kai perskaičiau šį romaną antrąsyk, tik jau lietuvių kalba, verstą lietuvių poeto Vlado Braziūno, pagalvojau, gal tik vienas talentas gali taip pajausti kitą, vienas poetas – antrą. Man žiauriai patiko.

Rekomenduočiau nepamiršti klasikos. Daugybės knygų mes neatsiverčiame nuo studijų laikų. Nugrūdame į tolimesnę lentyną. Gal kada nors… Tik tas kada nors vis neateina. O juk ilgainiui, bręstant ir kaupiantis patirčiai, daug ką imi suprasti kitaip. Tarkim vienaip skaitei Dostojevskį būdama 20-ties, ir gerokai kitaip 50-ties. Kaip ir Čechovą, Marselį Prustą ar Skotą Ficdžeraldą (Scott Fitzgerald) bei Markesą.

Turit galvoje su knyga užvožti kam nors per galvą? Ne, neteko. Knygų gaila. Pakišti po kokiu vazonu – dėl tos pačios priežasties taip pat neteko. Išplėštus puslapius naudoti vietoj tualetinio popieriaus? Neteko. Net nesugalvoju dabar kokios kitos, ne tiesioginės, knygos paskirties.

Skaitytojui gurmanui – tikrai ne. Man patinka knygą laikyti, lytėti. Ją užuosti. Nauja, ką tik iš spaustuvės iššauta knyga, man kvepia nuostabiai. Nors esu skaičiusi, kad tonai popieriaus pagaminti reikia iškirsti maždaug 24 medžius. O kiek tų tonų popieriaus (turių galvoje ne tik knygas, bet ir biuro popierių) pagaminama per metus? Per metų metus? O po to kalbame apie nykstančius, kertamus miškus, nykstančius paukščius ir sparčiai kintančią ekologiją. Tad taip, vis tramdau save – mažiau knygų pirkti, daugiau naudotis bibliotekomis, keistis su draugėmis, ieškoti elektroninių variantų na ir pagaliau prisiminti geras, senas ir amžinas.

Nežinau, koks šių dienų jaunimo požiūris į knygą. Tarkim mano jaunėlis, kuriam devyniolia, iš viso neskaito. Kam? Jei galima smagiau pažiūrėti filmą, kai interneto smegenys išpampusios nuo informacijos gausos. Ir visi mano kalbėjimai apie vaizduotės lavinimą, apie kalbos išraiškos grožį, netikėtus jos viražus, nedaro jam įspūdžio ir neįtikina stvertis knygos. Knygą jis galėtų atsiversti tik tuomet, jeigu staiga liktų negyvenamoje saloje be jokio mobilaus ryšio.

Svetimiems ir neskolinu, o draugėms skolinu. Nes pasitikiu jomis, o jos žino mano požiūrį į knygą. Kartą neradau vienos iš mano mėgstamiausių knygų G. Markeso „Meilė choleros metu“. Sukau galvą, kam galėjau ją paskolinti. Apklausiau visas drauges. Visos neigė ją ėmusios. Buvau baisiai nuliūdusi. Draugės net ieškojo tos knygos knygynuose, kad mane nudžiugintų. Nerado, nes naujai šis romanas nebuvo perleistas. Ir štai tuomet viena draugė padovanojo man savąjį. O dar po kurio laiko, išvertusi perkrautą knygų lentyną, suradau ir manąjį. Taip dabar aš turiu dvi „Meiles choleros metu“.

Sakyčiau ne knygos, o melodramatinio serialo, kurio patrakęs autorius, geba kiekvienai serijai pametėti vis naujų iššūkių, kad herojus nenuobodžiautų ir neužsiliūliuotų įprastoje esamybėje. Tačiau esu tikra, kad jis, tas autorius, kad ir kas jis bebūtų, myli savo heroję.

Nerūšiuoju ir nesirenku pagal šalis. Svarbu, kad autorius suintriguotų. Įdomi ir japonų, ir indų gyvensena, mąstymas, kultūra. Patinka lenkų autoriai. Ilgesnį laiką kažkaip savaime dominavo Lotynų Amerikos ir skandinavų autoriai, tačiau pastaruoju metu vis daugiau skaitau lietuvių autorių. Tiesiog įdomu, kas domina mano tautiečius, apie ką ir kaip jie rašo. Su didžiausiu malonumu perskaičiau Jurgio Kunčino „Tulą“, Valdo Papievio „Odilę arba Oro uostų vienatvę“, Birutės Jonuškaitės „Užsagstyk mane“, Rūtos Mataitytės „Gundą“, eilėje laukia Liutauro Degėsio „Lengva nebus“. O kadangi pradėjau lankyti (nuotoliniu būdu) gidų kursus, tai šiuo metu dairausi knygų apie Vilnių ir jo legendomis apipintą istoriją.

Kaip ir visos kitos – apie gyvenimą ir žmogaus vietą jame.

Džono Fante (John Fante) „Sulauk pavasario, Bandini“. Labai visiems rekomenduoju.