Vertingos knygos būna trijų tipų. Visų pirma, vaikystėje perskaitytos knygos, brangios dėl savo turinio, kuris suteikė pažinimą ir užaugino kaip asmenybę, tokių knygų vertė slypi sentimentuose. Antrasis tipas – brangios ir vertingos knygos dėl kaupiamų profesinių ar enciklopedinių žinių, darbo ir saviugdos knygos. Trečias tipas – kolekcinės knygos, vertingos, nes atkeliauja iš amžių glūdumos, jei naujesnės, tai su autoriaus autografu – primenančios įvykius, susitikimus ir geras emocijas.

Neįsivaizduoju bibliotekos darbuotojo neskaičiusio J. L. Borges „Babelio bibliotekos“. Bibliotekos kaip Visatos metafora turėtų būti artima kiekvienam, kuris myli knygas. 

Gerbiu knygas ir neleidžiu joms voliotis ant žemės ar remti nulūžusios lovos kojos. Nebent kažkada naudojau knygos paskutiniuosius puslapius – pasižymėti mintims ar telefono numeriams.  

Jei kalbėsime apie populiariąją pramoginę literatūrą, tenka sutikti, kad skaitmeninės knygos konkuruoja su spausdintomis. Pats detektyvus graužiu skaitmeniniu formatu. Tuo tarpu rimtoji literatūra, istoriografija, monografijos, albumai ir leidiniai, kurie atlieka tiriamąją ar estetinę funkciją – puikiai atrodo namų bibliotekos lentynoje. Vien dėl estetikos spausdintinos knygos niekur neišnyks, dėl to galime būti ramūs, o kur dar turinys? 

Mūsų karta augdama turėjo pakankamai ribotą knygų skaičių ir buvo laikas, kai galėjai sakyti, kad esi skaitęs kone visas knygas, kurios per metus išleidžiamos Lietuvoje. Šiandien tai yra nebeįmanoma. Ir būti apsiskaičiusiu žmogumi vis sudėtingiau. 

Namų Biblijos.

Nesureikšminu savo biografijos. Šypseną kelia glamūrinių žurnalų žvaigždžių atsidūsėjimai – „och, apie mano gyvenimą galima parašyti knygą…“ Kuri iš jų matė savo akimis Dresdeno bombardavimą kaip K. Voneguttas, plukdė kontrabandą iš Kubos kaip E. Hemingvėjus ar išgyveno Štuthofo koncentracijos stovyklą kaip B. Sruoga? Ir, atkreipkite dėmesį, apie savo išgyvenimus rašė jie patys, o ne kažkas kitas. 

Pastaruosius keletą metų – Pietų Amerikos. 

Esu išleidęs romaną, trilerį, du novelių rinkinius, kaip bendraautorius dirbęs prie moteriško romano ir vienos knygos apie vadovavimą, be to 2013 m. išleidau istorinę kelionių knygą „Vėjų valdovas. 7000 jūrmylių M.K. Radvilos Našlaitėlio keliais“. Jei rašyčiau toliau, tai greičiausiai būtų gotikiniai siaubo apsakymai arba savipagalbos knyga vaikų dvasiniam tobulėjimui.  

Ką tik perskaičiau J. Grishamo „Testamentą“, R. Rimšos „Nulinį plūdrumą“, su vyresnėliu – L. Žutautės „Ferdinandas ir Pū. Žygis į Australiją“, o su mažiausiu – „Lietuviškas pasakas“. Nekantrauju atsiversti A. ir B. Strugackių „Piknikas šalikelėje“ – mylimą vaikystės knygą, kuri ką tik išleista šviežiai lietuviškai ir gundo dar kartą ją perskaityti.