Prieš daug metų atsidaręs pašto dėžutę Paryžiuje nustebau, radęs laišką iš Niujorko. To labai trumpo Jono Meko laiško pagrindinė mintis buvo, kad literatūroje svarbiausia kalba. Perskaitęs pirmą pastraipą, pašokinėjęs po puslapius, aš jaučiu, ar autoriaus kalba kuria pasaulį, man pasakantį, atskleidžiantį daugiau nei mano kasdienis. Ar ji pačia savo kalba man ką nors bylo.

Tebūnie ne knyga, tebus tik trumpas apsakymas – ilgas romanas.
Jorge Luis Borges. BABELIO BIBLIOTEKA.

Prisimenu, kaip pernai žiemą per šalčius su drauge į židinį mėtėme knygas, anais laikais mumis manipuliavusias. Tai nebuvo knygos, tai buvo tik popierius, suliepsnojantis ir plėnimis byrantis. Man buvo gaila tik popieriaus ir kad tokiu laiku gimiau – jeigu ant to popieriaus būtų buvę išspausdinta kas nors kitka, gal jau tuomet man būtų atsivėrę kiek platesni akiračiai, nei atsivėrė po Lietuvos išsilaisvinimo?

Jos – kaip ramentai. Kai susilaužai koją. Noriu pasakyti, ypatingomis sąlygomis. Kai labai nori skaityti lėktuve, metro, autobuse, o knygos tampytis nenori. Bet skaitmenos niekada neatstos skaitymo malonumo, verčiant popierinės knygos puslapius. Žinoma, laikai keičiasi, ir jaunesnės kartos galbūt šį intymų santykį su tekstu užmezga ir per ekraną?

Kas yra karta? Mano kartą sudaro labai skirtingi žmonės, įsivaizduoju, kad ir šiuolaikines. Tik tiek, kad anuomet mums vienintelė prieiga prie platesnio pasaulio buvo knyga, kartais kseroksu spausdinta ir draugo iš po skverno vienai nakčiai paskolinta. Nenoriu plėtotis, nė vertinti, tik matau, kaip keičiasi požiūris į tai, kas yra knyga ir kas yra rašytojas. Gal ir nieko tokio, kad nuo rašytinio žodžio nuimta šventumo aureolė, tik neramu, kad atsiveriančios jo sklaidos galimybės jį banalina ir kartais paverčia politinio, visuomeninio, kultūrinio, pagaliau estetinio manipuliavimo įrankiu.

Visas paskolinčiau, tik paprašykite. Iš noro pasidalinti. Kaip kai kuriais labai gražiais saulėlydžiais nuo Pont Neuf.  Saulėlydžių nesugrąžinsi. Bet jei perskaitėte knygą ir norite ją pasilaikyti, tai ir turėkite. Jei neperskaitėte, irgi turėkite – gal kada nors ji savaime jums atsiras po ranka?

Tai kad aš ją jau parašiau. Kiekviena mano knyga – tai išgyvento išgyvenimas. Tik tiek – kaip peržiesti savo asmenines patirtis, kad jos nebūtų tik mano asmenis dienoraštis, kad jos ir kitiems imtų kalbėti?

Lotynų amerikiečiai. Pinklės, manęs nepaleidžiančios. Ligi šiol parankinė knyga „Žaidžiame klases“.

Apie neįmanomybę/ nenorą susikalbėti, net jeigu kai kada ir stačia galva trenki į mus skiriantį stiklą. Neįmanomybę/ nenorą susikalbėti, gal grėsmingesnę nei virusas ar klimato kaita.

Skaityti – labai asmeniška. Kita vertus, dabar daugybė apžvalgų, anotacijų, kurios padeda susiorientuoti neaprėpiamoje knygų gausybėje.