Viešojo kalbėjimo eksperto Balio Narbuto mintys
Martynos Stasiulionytės nuotrauka
Balys Narbutas – viešojo kalbėjimo ekspertas, mokymų vadovas ir komunikacijos konsultantas. Jis – daugelio kompleksinių ugdymo programų autorius, veda mokymus, konsultuoja organizacijas, vadovus, visuomenės lyderius. „Žinių radijo“ eteryje vedė laidų ciklą apie sąžiningą verslą, atsakingą veiklą, tvarius santykius ir pasitikėjimą „Skaidrumo galia“.
Stiprus, patyręs savo srities profesionalas Balys Narbutas laisvalaikiu taip pat lieka kūrėju – šalia kitų savo pomėgių skiria laiko ir elektroninei muzikai. Kurdamas ar grodamas prie pulto jis sako vertinąs įvairovę, kūrinius, kurių reikia dėmesingai klausyti, kuriuose garsais išreiškiama svarbi mintis.
- Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Bendrąja prasme kone kiekviena dienos šviesą išvydusi knyga yra vertinga. Net jeigu jos niekas neperskaito, išskyrus autorių ir redaktorių, knyga vis viena lieka savotiškas paminklas žmogaus minčiai, komunikacijai, intelektinei veiklai. Ji vertinga dėl įdedamo darbo, meilės, energijos. Ir nebent ta knyga buvo leidžiama siekiant piktų tikslų – kiršinti, kelti sumaištį, skleisti melą, – kiekvienas pasirodęs leidinys vertas turėti savo skaitytoją ir būti bent perverstas.
- Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Yra kelios knygos, kurias rekomenduoju visiems, kad ir kokioje srityje žmogus dirbtų. Pirmoji – tai profesoriaus Martino Seligmano „Įgytas optimizmas“. Antroji – Mo Gawdat „Solve for Happy“. Pastarosios dvi – apie gyvenimo džiaugsmą ir būdus jį susigrąžinti ar susikurti patiems. O trečioji – Terry Szuplat „Menas kalbėti“. Kad tuo džiaugsmu drąsiai ir įtaigiai dalintumėmės su žmonėmis ir pasauliu 😉
- Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Žinoma! Tikriausiai nereikėtų tuo didžiuotis, bet naudojuosi jomis ne pagal paskirtį nuo vaikystės. Kažkada buvo labai patogu išlyginti popierėlius nuo kramtomos gumos, kai juos kolekcionuodavau, įdėjus ir palaikius juos knygose. O dabar kartais ant knygų krūvelės būna labai patogu pasidėti kompiuterį, kai norisi jį šiek tiek pakelti. Vinių kalęs knygomis nesu ir nedrįsčiau – vis dėlto, esu bibliotekininkų sūnus.
- Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Skaitmeninės knygos yra puikus spausdintų leidinių papildymas. Bet ne pakaitalas ir ne konkurentės. Tikrai patogu elektroninę knygą atsisiųsti ir skaityti iš karto, kai jos prisireikia. Jos – tikras išsigelbėjimas dirbant, studijuojant. Elektroninės knygos ir skaityklės labai patogios ir keliaujant.
Vis dėlto, kai tik galiu rinktis, pirmenybę teikiu spausdintai knygai. Juk skaitymas malonina ne tik regą ir mintis. Knygą gera liesti, laikyti, užuosti, girdėti puslapių šnarėjimą. Elektroninės knygos to neatstoja.
- Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą?
Manau, kad tą ryšį lemia ne tiek kartos, kiek laikmetis ir jo ypatumai. Dabar gyvename informacijos pertekliaus, skubos ir lengvai gaunamo dopamino laikais. Esu tikras, kad tai turi įtakos įvairių kartų gyventojų skaitymo įpročiams. Ir iš vyresnių žmonių esu girdėjęs, kad jie skaitą gerokai mažiau, negu anksčiau – nebespėja, galva užimta, prisiperka knygų, bet neatsiverčia, nes visko per daug.
Žinoma, čia nesiremiu jokiais patikimais duomenimis, tik savo įspūdžiais. Tačiau kartais kyla tas jausmas, kad knygai reikia daugiau pastangų, negu anksčiau, kai nebuvo tiek daug informacinio triukšmo. Dėl to skaitymo vertė, mano įsitikinimu, tik dar labiau išaugo. Dabar būna gera išjungti visus ekranus ir sėsti paskaityti. Kitados tai buvo savaime suprantama. O dabar toks skaitymas tampa ritualu. Švente. Prabanga, kuria smagu save kartais apdovanoti.
- Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Rizikuoju nuskambėti kaip šykštuolis ir kaupikas, bet knygų apskritai nebemėgstu skolinti. Yra tokia bjauri tendencija – duodi kam nors, vėliau prisireikia pačiam atsiversti ir pasitikrinti kokį puslapį, o, žiūrėk, nei berandi tą knygą, nei atsimeni, kam paskolinai. Nei, aišku, ji skuba sugrįžti. Bet nebambu, nes ir pats ne vieną knygą esu taip… vadinkime, pasiskolinęs negrąžintinai.
- Kokio knygos žanro verta jūsų biografija?
Veikiausiai, savigalbos ir saviugdos knyga. Visą sąmoningą gyvenimą siekiu mokytis, augti, tobulėti. Tik kartais atrodo, kad su manimi pačiu yra kaip ir su tomis saviugdos knygomis – gerų dalykų ten prirašyta, įdomių ir vertingų minčių, kurias perskaitę kurį laiką pasijuntame geriau, bet gyvenimas iš esmės nuo to nesikeičia. Sužinoti, kaip gyventi, yra lengvoji dalis. Gyventi ir taikyti žinias – štai, kas yra tikrasis iššūkis.
Tad pastaruoju metu stengiuosi, kad manojoje knygoje būtų mažiau žodžių, mažiau samprotavimų ir idėjų, o daugiau veiksmo.
- Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Mano skaitomiausia literatūra yra susijusi su psichologija arba su fantastika. Ir vienoje, ir kitoje srityje dominuoja anglosaksai, tad jie, ko gero, yra ir tarp mėgiamiausių autorių. R. Bradburry, M. Crichton, J. R. R. Tolkien, G. R. R. Martin, H. P. Lovecraft – taip, dėl visa ko dar sau pavardijau, kad britai ir amerikiečiai.
- Jei pats rašytumėt, apie ką būtų jūsų knyga?
Dirbu komunikacijos ir ryšių su visuomene srityje, tad kitados svarsčiau, kad būtų vertinga išleisti krizių komunikacijos ir valdymo vadovėlį. Net ir pavadinimą buvau jam sugalvojęs. Bet šios idėjos taip ir nesiėmiau, o dabar ir to noro gerokai mažiau. Norisi būti ne su krizėmis. Su tyla. Su paukščių giesme pavasarį. Su kopų šnaresiu. Mylimo žmogaus šypsena. Tam knygų rašyti nereikia.
- Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Šiuo metu skaitau A. Levine ir R. Heller knygą „Prieraišumas“ (Alma Littera, 2025). Kažkada klausiau jos audio versijos anglų kalba, o kai pamačiau, kad išleista lietuviškai, įsigijau, kad geriau prisiminčiau. Puiki ir lengva pažintis su suaugusiųjų prieraišumo teorija. Ir, kaip paprastai, su savimi.
Artėju prie knygos pabaigos, bet neseniai juk vyko Knygų mugė, tad tolesnių skaitinių eilė visai nesumažėjo.